pašauktnė kariúomenė (lot. expeditio generalis, sen. rus. pospolitoe rušenije), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės rūšis, komplektuojama remiantis visuotine bajorijos karo prievole. Iki pašauktinės kariuomenės buvusi visuotinė gyventojų karo prievolė, sudėtingėjant ir brangstant ginkluotei, darėsi vis sunkesnė neturtingiesiems, tai skatino karo ir darbo prievolių telkimąsi įvairiose visuomenės grupėse. Teliko liaudies karo tarnybos ir bajorų darbo prievolių liekanos.
1387 Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams suteikė bajorams teises į tėvonines valdas ir atleido nuo dalies darbo prievolių. Ši privilegija sustiprino bajorų ekonominį pajėgumą karo tarnybą atlikti kokybiškiau. Karo tarnyba tapo ne tik bajorų prievole, bet ir privilegija, išskyrusia juos iš valstiečių, kuriuos bajorams dovanojo Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, vėliau ir Vytautas Didysis, dar labiau stiprindami kariauti pajėgų sluoksnį. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis bajorams perleido valstiečių teikiamas didžiajam kunigaikščiui prievoles, o mokestį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždui paliko tik karo atveju ir tik pačių bajorų sutikimu. Tokios nuolaidos bajorus sutvirtino politiškai. Visa tai vyko, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gyveno taikos laikus, pašauktinės kariuomenės struktūra galutinai susidarė 15 amžiuje.
Nuo 15 a. pabaigos ėmė keistis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinė padėtis, prasidėjo Maskvos didžiosios kunigaikštystės ekspansija į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytines, totorių antpuoliai į pietines žemes. Karo tarnyba bajorams tapo ne tik privilegija, bet ir sunkia prievole. Vyko ne Vytauto laikų puolamasis karas, galintis duoti ir naudos, bet gynybinis, kuriam reikėjo visų valstybės resursų. Pašauktinės kariuomenės organizaciją imta griežtai reglamentuoti siekiant bajorus priversti atlikti karo prievolę. Tuo metu pašauktinė kariuomenė tapo reikšmingiausia karine jėga. Vėliau jos reikšmė ėmė menkėti, nes imta telkti samdomąją kariuomenę – už algą tarnaujančius algininkus. Pašauktinė kariuomenė mažėjo ilgėjant tarnybos laikui, nes tapo sunkia finansine našta bajorams, karo tarnybą atliekantiems iš savo pinigų, dar ir turintiems mokėti mokesčius. Naujomis sąlygomis reikėjo nuolatinių įgulų, greito kariuomenės sutelkimo ir profesionalumo. Tuštėjant iždui samdomoji kariuomenė formuota lėtai, kiekybe ji negalėjo lygintis su pašauktine kariuomene, kuri išliko svarbia karine jėga ir 16 amžiuje. 17–18 a. jos reikšmė labai sumenko. Bajorai nenorėjo vykti į karą, ėmė rinkti pinigus, už kuriuos nuo apskričių (pavietų) buvo siunčiami karių būriai. Remiantis Lietuvos Statutais bajorų karo prievolė išliko iki pat valstybės padalijimų 18 a. pabaigoje.
Karo prievolės dydis tiksliai reglamentuotas 1502 Naugarduko seime: bajoras į karą turi išrengti vieną raitelį nuo 10 valstiečių tarnybų. Skaičius įvairavo, ypač per sunkų Livonijos karą (1558–83). Būdavo įvedama papildoma prievolė išrengti daugiau karių: du raitelius ir vieną pėstininką. Raitelis turėjo būti šarvuotas, turėti šalmą su antveidžiu, skydą, ilgąją ietį, kardokšnį, gerą žirgą (E. Gudavičiaus teigimu, tokio raitelio išrengimas galėjo kainuoti apie 11 kapų grašių, tiek, kiek vidutinis bajoro ūkis). Bajorui vietoj savęs pasiųsti kitą asmenį galėjo leisti didysis kunigaikštis arba didysis etmonas. Nuo karo tarnybos buvo atleisti tik dvasininkų valdų gyventojai, jeigu jos nebuvo įsigytos iš bajorų. Už karo tarnybos neatlikimą bajorams grėsė įvairios bausmės: itin sunkiu laikotarpiu – mirties, kitais atvejais atimdavo jų valdas arba skirdavo piniginę baudą. Neretai neišgalintys tarnauti bajorai dezertyruodavo. Kartais pašauktinė kariuomenė, dėl tuščio valstybės iždo negaudama atlyginimo, išsiskirstydavo pati. Dėl to būdavo pralaimimi mūšiai, netenkama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių.
Siekiant kontroliuoti, kad bajorai atliktų karo prievolę, susirinkusiuosius į stovyklavietes surašydavo. 1565 ir 1567 duomenimis, jų susirinko nuo 5000 iki apie 20 000. Pašauktinė kariuomenė buvo organizuota teritoriniu principu, mažiausiems daliniams – vėliavoms vadovavo vėliavininkai. Vėliavos dažniausiai atitikdavo valsčių ar apskritį (pavietą). Mažesnės vėliavos pagal vaivadijas jungdavosi į didesnius būrius. Visai pašauktinei kariuomenei vadovaudavo didysis etmonas. Skelbti pašauktinės kariuomenės susirinkimą galėjo tik didysis kunigaikštis, vėliau – Seimas.
E. Gudavičius Lietuvių pašauktinės kariuomenės organizacijos bruožai / Karo archyvas t. 13; H. Wisner Rzeczpospolita Wazów t. 2 / Wojsko Wielkiego Księstwa Litewskiego, diplomacja, varia Warszawa 2004.
2084