pasaulžiūra, pasaulio prasmės, struktūros, žmogaus padėties jame bendroji samprata. Pasaulėžiūrą sudaro nuomonės, įsitikinimai, vertybės, religinės dogmos, filosofinės politinės koncepcijos ir kita. Skiriama teorinė (pažiūros į pasaulį, ontologinės teorijos) ir praktinė (pažiūra į žmogaus gyvenimą, vertybių pasirinkimas ir įgyvendinimas) pasaulėžiūra, t. p. individo, socialinės grupės, tautos pasaulėžiūra ir kita. Pasaulėžiūra gali būti vertinama kaip iš bendruomenės etoso kylantis žmonių gyvenimui reikšmingas dalykas, pasaulio prasmės būtina išraiška, pasireiškianti deramu mąstymu ir elgesiu. Skirtingų pasaulėžiūrų santykis turi būti grindžiamas racionalia diskusija ir tolerancija; savosios pasaulėžiūros suabsoliutinimas lemia radikalizmo ar fanatizmo atsiradimą. W. Dilthey pasaulėžiūrų istorinę įvairovę skirstė į tris sistemas (filosofiją, religiją ir meną), dar skyrė tris pasaulėžiūrų tipus: natūralizmą (žmogus yra nuo materialių gyvenimo sąlygų visiškai priklausanti biologinė būtybė), laisvės (žmogus yra laisvas, kūrybingas, nepriklausomas nuo išorės sąlygų) ir objektyvųjį (individo ir pasaulio santykis yra harmoningas) idealizmą. Nė viena pasaulėžiūrų neišreiškia vienintelės tiesos, kiekviena jų atskleidžia tam tikrą tiesos aspektą. Marksizmas pasaulėžiūrą traktavo kaip nuolat besiplėtojančią, pažangiausia laikė materializmo ir socializmo (vėliau komunizmo) principais grindžiamą pasaulėžiūrą. K. Jaspersas plėtojo pasaulėžiūros psichologiją, pasaulėžiūrą laikė žmogaus išgyvenimų ir jo pasaulio formavimo galutine visuma. M. Heideggeris pasaulėžiūrą traktavo kaip rezultatą objektinio įsivaizduojančiojo mąstymo, kylančio iš moderniojo subjekto siekio valdyti pasaulį.
S. Šalkauskis Pasaulėžiūra ir filosofija / Raštai t. 1 Vilnius 1990; K. Jaspers Die Psychologie der Weltanschauungen Frankfurt am Main 1994; D. K. Naugle Worldview: The History of a Concept Grand Rapids 2002; M. Scheler Schriften zur Soziologie und Weltanschauungslehre Bonn 2006.