pasauliečių apaštalavimas

pasauliẽčių apaštalãvimas, krikščionybėje – pasauliečių individuali ar organizuota socialinė, politinė, kultūrinė veikla, kuria skleidžiamas Kristaus mokymas ir krikščioniškosios vertybės. Pagal Vatikano II susirinkimo (1962–65) dogminę konstituciją Lumen gentium (1964), pasauliečiai (laikatas), kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra pašaukti skelbti Gerąją naujieną visai žmonijai, šis pasauliečių apaštalavimas yra itin svarbus tada, kai tik iš pasauliečių žmonės gali sužinoti Kristaus mokymą. Pasauliečių apaštalavimas yra reikalingas ir bažnytinėse bendruomenėse, čia pasauliečiai padeda dvasininkams, kad jų apaštalavimas būtų veiksmingesnis. Pasauliečiams pagal jų pašaukimą yra skirta ieškoti Dievo karalystės rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią; pasauliečių apaštalavimas yra savitas ir labai paveikus, nes pasauliečiai Kristų skelbia savo gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu įprastoje kasdienėje aplinkoje tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems. Pasauliečių apaštalavimui būdinga bendradarbiavimas su dvasininkija, pagal savo charizmas pasauliečiai yra pašaukti tarnauti bažnytinei bendruomenei ar užimti įvairias tarnybas: dalyvauti dalinių Bažnyčių susirinkimuose, vyskupijų sinoduose, sielovados tarybose, solidariai su dvasininkija rūpintis sielovada parapijose, bendradarbiauti ekonominių reikalų tarybose, būti bažnytinių teismų nariais ir kita.