pasaulinis ūkis

pasaulnis kis, pasaulio valstybių nacionalinių ūkių ir juos siejančių tarptautinių ekonominių ryšių (gamybos, paskirstymo, finansų, komunikacijų, migracijos ir kitų srautų) visuma. Pasaulinis ūkis, palyginti su pavieniais jį sudarančiais valstybių ir jų grupių ūkiais, yra kokybiškai naujas ekonominis darinys, lemiantis pasaulyje vykstančių ekonominių procesų tarpusavio priklausomybę, vis didesnį jų vieningumą, plėtros ciklų sinchroniškumą ir veikiantis tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindu. Valstybės ir jų grupės specializuojasi gaminti ar (ir) eksportuoti į pasaulinę rinką prekes ir paslaugas, kurias jos gali kurti mažiausiomis sąnaudomis ir kurių konkurencingumas bus didžiausias (pvz., žemės ūkio produkciją, gamtinius išteklius, sudėtingus pramonės gaminius ar finansinio tarpininkavimo paslaugas), o kai kurių kitų mažiau konkurencingų ekonomikos šakų nacionaliniame ūkyje gali iš viso nebūti – jų produkcija importuojama.

Pasaulinis ūkis ir jo samprata susiformavo 19 a. viduryje plėtojantis kapitalistiniams ekonominiams santykiams, tarptautinei prekybai ir jūrų transportui. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje dėl ekonominių, techninių, socialinių, politinių, kultūrinių ir kitų veiksnių sąveikos radikalios transformacijos, kuri žinoma kaip globalizacijos procesas, pasaulinis ūkis keičiasi iš esmės. Visų pasaulio valstybių nacionaliniai ūkiai vis sparčiau integruojasi į pasaulinį ūkį per prekybos, užsienio investicijų, transporto, komunikacijų, naujų technologijų (ypač informacinių), migracijos ryšių plėtrą. Dėl globalizacijos proceso didėja prekių, paslaugų, darbo, kapitalo ir technologijų tarptautinis mobilumas, mažėja nacionalinės kliūtys jų laisvam judėjimui. Nacionalinės ekonomikos (ypač išsivysčiusių šalių) tampa atviresnės ir kartu labiau priklausomos vienos nuo kitų: iki 19 a. pabaigos net sunkiausios ekonominės krizės dažniausiai buvo vietinės, o 20 a.–21 a. pradžioje jos tapo pasaulinės. Pasaulinio ūkio plėtra vis labiau priklauso nuo tarptautinių bendrovių, kurios turi padalinių daugelyje šalių ir gali laisvai perkelti savo veiklą į kitas valstybes, sprendimų. Pasaulinis ūkis apima ne visas pasaulio geografines teritorijas, pvz., dar neįsisavinta Antarktida, tik kuriami planai Arkties ir vandenynų gelmių pramoniniam naudojimui. Pasaulinio ūkio ekonominiai vertinimai beveik neapima intelektiniais ištekliais sukuriamo turto, į juos t. p. neįtraukiama šešėlinė ekonomika.

Pasaulinis ūkis skirstomas į išsivysčiusių ir besivystančių šalių grupes, kurių grupavimą kasmet atnaujina Tarptautinis valiutos fondas. 2009 pasaulinio ūkio BVP sudarė 58 070 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, didžiąją dalį jo sukūrė 4 svarbiausi ekonominiai centrai – Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija ir ypač sparčiai besiplėtojanti Kinija (lentelė). 64 % pasaulinio ūkio BVP sukuriama paslaugų sferoje, o tradiciniuose pramonės ir žemės ūkio sektoriuose – atitinkamai 32 % ir 4 %. Pasaulinio ūkio BVP augimas 1950–2003 vidutiniškai per metus sudarė 2,1 %, 2008, prieš prasidedant pasaulinei ekonominei krizei, – 3,2 % (daugiau kaip 50 % šio augimo teko 12 ekonomiškai stipriausių valstybių). Išsivysčiusioms šalims būdinga ne tik aukštesnis gyvenimo lygis, bet ir didesnis ekonominis stabilumas, jose gerokai mažesnis nedarbo ir infliacijos lygis. Pasaulio banko duomenimis, BVP vienam gyventojui (perskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą) 2008 pasaulyje vidutiniškai sudarė 10 415 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, didžiausias buvo Liuksemburge (78 559), Norvegijoje (58 141), Singapūre (49 288), Jungtinėse Amerikos Valstijose (46 716), Airijoje (44 195). Estijoje jis sudarė 20 657, Lietuvoje – 18 826, Latvijoje – 17 101, o labiausiai atsilikusiose šalyse (Liberijoje, Burundyje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir kitur) – mažiau kaip 400 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių per metus. Iš 6,8 mlrd. Žemės gyventojų net 3,3 mlrd. tenka mažiau kaip 2 Jungtinių Amerikos Valstijų doleriai per dieną, jų skurdą didina milžiniškos vyriausybių karinės išlaidos, kurios sudaro net 2 % pasaulio BVP. Per 2008 prasidėjusią pasaulinio ūkio krizę dar labiau išryškėjo kapitalo ir kitų išteklių spartus perskirstymas iš išsivysčiusių šalių (Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos, Japonijos) į sparčiai besivystančias Braziliją, Indiją ir ypač Kiniją ne tik dėl pigesnės darbo jėgos, bet ir dėl palankesnių ekonominės plėtros aplinkybių, spartesnės naujų rinkų plėtotės. 21 a. pradžioje itin svarbūs pasaulinio ūkio plėtrai tampa finansiniai, prekybiniai ir migraciniai jo globalumo aspektai, sandorių su vertybiniais popieriais finansų rinkose (apie 90 % jų vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose) masto vyravimas materialinės gamybos atžvilgiu (2009 vertybinių popierių prekybos mastas pasaulyje buvo daugiau kaip 5,5 karto didesnis už tikrąjį BVP), vis spartesnis valstybinės ir privačios skolos didėjimas daugelyje pasaulio valstybių, kurio infliacinis poveikis per 10 metų pasaulyje išaugo nuo 2 % iki 3–4 %.

*CIA World Factbook duomenys

**nominalusis BVP

***2008

Sh. L. Croucher Globalization and Belonging: The Politics of Identity in a Changing World Oxford 2004; M. Bishop A Bigger World: A Special Report on Globalization / The Economist 2008 09 20; CIA World Factbook Washington 2009; UNDP Human Development Report New York 2009; World Bank Prospects for the Global Economy Washington 2010.

2638

pasaulio ūkis; pasaulinė ekonomika; tarptautinis ūkis; tarptautinė ekonomika