pasáulio kabos, visų tautų kalbos. Žinoma apie 6909 gyvos natūralios kalbos (kuri nors vienam gyventojui yra pirmoji), jas vartoja 5,960 mlrd. gyventojų (2009). Į šį skaičių neįeina mirusiosios kalbos ir kalbos, vartojamos tik kaip antroji kalba. Pasaulio kalbų skaičius įvairuoja priklausomai nuo to, ar atskiromis kalbomis dėl skirtingos rašto sistemos, kultūrinių ar politinių priežasčių laikoma kai kurių kalbų tarmės (iš viso priskaičiuojama iki 10 000 kalbų). 389 (6 %) pasaulio kalbos turi ne mažiau nei po 1 mln. vartotojų (iš viso 94 % gyventojų; 21 a. pradžia).
Gausiausios kalbos: kinų kalba (1,213 mlrd. vartotojų yra pirmoji kalba; 2009), ispanų kalba (329 mln.), anglų kalba (328 mln.), hindi (apie 240 mln.), arabų kalba (221 mln.), bengalų kalba (181 mln.), portugalų kalba (178 mln.), rusų kalba (144 mln.), japonų kalba (122 mln.), vokiečių kalba (90,3 mln.). Daugiausia kalbų yra Papua Naujojoje Gvinėjoje (apie 830 kalbų), Indonezijoje (722), Nigerijoje (521), Indijoje (445), Jungtinėse Amerikos Valstijose (364), Meksikoje (297), Kinijoje (296), Kamerūne (279), Kongo Demokratinėje Respublikoje (virš 200), Australijoje (207). Apie 470 kalbų (iš jų 9 Europoje: Latvijoje lyvių kalba, Norvegijoje ir Švedijoje Piteå samių kalba, Lenkijoje vimisojerių kalba) yra mirštančios, jas vartoja tik keletas vyresnio amžiaus gyventojų. Kalbõs išlikimui reikalinga daugiau kaip 100 000 vartotojų. 21 a. pradžioje apie 90 % kalbų turi išnykimo riziką.
pasaulio kalbų žemėlapis
Pasaulio kalbos įvairiai klasifikuojamos (kalbų klasifikacija). Populiariausia yra genetinė, arba genealoginė kalbų klasifikacija, pagal kurią pasaulio kalbos skirstomos į giminingas makrošeimas, kalbų šeimas, išsivysčiusias iš vienos prokalbės (tiria istorinė ir lyginamoji kalbotyra). Šeimos dar skiriamos į šakas ir atšakas, grupes ir pogrupius. Kalbų lyginimas padeda rekonstruoti įvairius prokalbės elementus. Pagal genealoginę klasifikaciją pateikiama apie 120 skirtingų kalbų šeimų. Didžiausios makrošeimos ir šeimos: indoeuropiečių kalbos (6,17 % visų gyvų kalbų, 426 kalbos, 2,7 mlrd. vartotojų; 2009; indoeuropiečių šeimos baltų kalbų grupės rytų pogrupiui priklauso lietuvių kalba), kinų ir tibetiečių kalbos (6,44 %, 445 kalbos, 1,3 mlrd.), Nigerio ir Kongo kalbos (21,86 %, apie 1510 kalbų, 382 mln.), afrazijiečių kalbos (5,11 %, 353 kalbos, apie 359,5 mln.), austroneziečių kalbos (17,82 %, 1231 kalba, 353,6 mln.), Trans‑Naujosios Gvinėjos kalbos (6,88 %, 475 kalbos, 3,3 mln.), altajiečių kalbos (0,93 %, 64 kalbos, 139,5 mln.), austroazijiečių kalbos (2,45 %, 169 kalbos, 103,7 mln.), uraliečių kalbos (0,51 %, 35 kalbos, 21,4 mln.), Nilo‑Sacharos kalbos (2,87 %, 198 kalbos, 38,3 mln.). Kalbos, kurios nepriskiriamos nė vienai šeimai, vadinamos genealogiškai izoliuotomis (baskų kalba, japonų kalba, korėjiečių kalba, nivchų kalba ir kitos). Genetinė klasifikacija nuolat tikslinama pagal naujus kalbų ir jų genetinių ryšių tyrimo duomenis. Indoeuropiečių, pietų kaukaziečių (kartvelų), uraliečių, altajiečių, dravidų ir kitos kalbos pagal genetinę giminystę priskiriamos hipotetinei nostratinių kalbų makrošeimai.
Pagal tipologinę klasifikaciją kalbos grupuojamos remiantis keliais kriterijais. Atsižvelgiant į žodžių tarpusavio santykių raiškos būdus skiriamos sintetinės kalbos ir analitinės kalbos. Morfologinėmis žodžių sandaros ypatybėmis pagrįsta morfologinė kalbų klasifikacija: fleksinės kalbos, agliutinacinės kalbos, izoliacinės kalbos, inkorporacinės kalbos (lietuvių kalba priklauso sintetinių fleksinių kalbų tipui). Pagrindinių sakinio sandaros vienetų (tarinio – V, veiksnio – S, tiesioginio papildinio – O) išsidėstymu remiasi sintaksinė (linijinė) kalbų klasifikacija. Reliacinė tipologija kalbas grupuoja pagal svarbiausių semantinių funkcijų santykį su sintaksinėmis funkcijomis (skiriamos akuzatyvinės, ergatyvinės, aktyvinės kalbos; dar kalbų tipologija).
Pagal arealinę kalbų klasifikaciją (kalbos grupuojamos pagal geografinį išsidėstymą ir kalbančių bendruomenių kalbų kontaktus; tiria arealinė kalbotyra) kalbos gali sudaryti kalbų sąjungas (pvz., Balkanų kalbų sąjunga, Europos, Kaukazo, Rytų Azijos kalbos, molukų kalbos, papuasų kalbos), ciklus ir grandines. Skiriami du kalbų plitimo laikotarpiai. Pirmuoju laikotarpiu, iki 16 a., susiformavo senasis pasaulio kalbų sluoksnis. Manoma, kalbų plitimas vyko 4 kryptimis: rytų kryptimi per Beringo sąsiaurį į Šiaurės, Centrinę ir Pietų Ameriką, pietryčių – per Indokiniją, Indonezijos ir Okeanijos salas iki Naujosios Gvinėjos, Australijos ir Tasmanijos, pietvakarių – į Afriką, vakarų – į Europą. Vykstant tautų ir kalbų migracijai susiklostė 4 pagrindiniai kalbų ciklai. Rytų ciklą sudaro Amerikos ir Šiaurės rytų Azijos pakraščių kalbos (indėnų kalbos, paleoazijiečių kalbos, eskimų ir aleutų kalbos). Pietryčių ciklas apima Australijos (australų kalbos), Naujosios Gvinėjos (papuasų kalbos) ir Tasmanijos (19 a. išnykusios) kalbas; jas, manoma, išstūmė austroneziečių kalbos, plitusios iš Indokinijos pietrytinės dalies, jų kaimynės buvo austroazijiečių kalbos, paplitusios didesniojoje Indijos ir Indokinijos dalyje. Austroazijiečių kalbas iš Indijos, manoma, išstūmė dravidų kalbos, likusios austroazijiečių kalbos salelės (daugiausia Indokinijoje) sumišo su iš šiaurės atėjusiomis kinų ir tibetiečių kalbomis. Į šiaurės rytus nuo kinų ir tibetiečių kalbų susiformavo mišrios kalbos (korėjiečių, japonų). Pietvakarių ciklas apima Afrikos ir Mažosios Azijos kalbas, kurias sudaro 3, vietomis vienas ant kito užslinkę, sluoksniai: khoinų kalbos (išlikusios Pietų Afrikoje), po jų slinkusios afrikiečių kalbos (bantų kalbos, Sudano kalbos) ir jas iš šiaurės stūmusios afrazijiečių kalbos. Į šiaurę nuo semitų kalbų buvo paplitusios azijanitų kalbos, iberų kalbos ir kaukaziečių kalbos. Seniausiąjį Šiaurės Azijos ir Europos kalbų sluoksnį, kurį, manoma, sudarė Šiaurės Azijoje paleoazijiečių, Europoje azijanitų kalbos, užslinko vakarų ciklo kalbos (uraliečių, altajiečių ir indoeuropiečių kalbos).
Antrasis laikotarpis, nuo 16 a., susijęs su didžiaisiais geografiniais atradimais ir naujų žemių kolonizacija. Išplito indoeuropiečių kalbos, pirmiausia romanų: portugalų kalba Brazilijoje, ispanų kalba – Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, prancūzų kalba – Kanadoje, Haityje, buvusiose kolonijose Azijoje, Afrikoje. 17 a. plito germanų kalbos: olandų – Pietų Afrikoje, anglų – Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje. Vietinės kalbos beveik visur (išskyrus Indiją) buvo išstumtos. Iš slavų kalbų labiausiai plito rusų kalba (daugiausia Rytų Europoje, Šiaurės ir Vidurio Azijoje).
Atskiras grupes sudaro dirbtinės kalbos, kai kurios jų (esperanto, interlingva) yra natūralistinio tipo – sukurtos iš natūralių kalbų ir orientuotos į etnines kalbas. Kurčiųjų vartojamos gestų kalbos.
Socialinės priežastys gali lemti kalbų kitimą ar naujų formavimąsi (kalbų mišimas). Dažnas reiškinys, ypač kalbų paribio zonose, yra dvikalbystė (pvz., airių ir anglų kalbos Airijoje, prancūzų ir bretonų kalbos Bretanėje). Iš kelių kalbų susidariusios kalbos vadinamos pidžinais, iš jų susiformavusios naujos kalbos – kreolinėmis kalbomis (apie 77 kalbos, 25,5 mln. vartotojų).
Tarptautiniam bendravimui plačiausiai vartojamos anglų, prancūzų, vokiečių, kinų, rusų, ispanų, arabų kalbos. Kalbai gali būti suteikiamas valstybinės (oficialios) arba regioninės kalbos statusas.
V. Mažiulis Pasaulio tautų kalbos Vilnius 22001; V. Kavaliauskas Pasaulio kalbos Vilnius 2010; The World’s Major Languages Oxford–New York 1987; V. Ivanov Jazyki mira: Lingvističeskij ėncikpedičeskij slovar' Moskva 1990; B. Comrie, S. Matthews, M. Polinsky The Atlas of Languages London–New York 1996; International Encyclopedia of Linguistics 4 v Oxford 2003; Ethnologue: Languages of the World Dallas 162009.