pasáulio mẽdis, kòsminis mẽdis, mitinis simbolis, išreiškiantis universalią pasaulio koncepciją. Pasaulio medžio vaizdinys, jo ritualinė ir mitinė prasmė rekonstruojama iš įvairių tekstų, vaizduojamojo meno, architektūros kūrinių. Suvokiamas kaip visuma, kurią sudaro daug elementų, hierarchizuotų įvairiais aspektais. Pasaulio medis ir jo įvairūs variantai (gyvybės, vaisingumo, centrinis, dangaus, šamanų, mistinis ir pan. medis), kuriais dažniausiai akcentuojama kokia nors viena funkcija, yra beveik visų tautų mituose. Pasaulio medis laikomas universalia mitologema, modeliuojančia pasaulio struktūrą ir raidos dinamiką. Pasaulio medžio reikšmė konkrečiose mitų sistemose yra išskirtinė, nes jis lemia vidinę jų struktūrą ir pagrindinius parametrus. Pasaulio medis įsivaizduojamas esantis sakralinio pasaulio (ar Visatos) centre ir vertikalus. Per jį eina pasaulio ašis (axis mundi), žyminti sakralinį centrą, arba jis pats laikomas pasaulio ašimi. Pasaulio medis yra kosminė atrama, elementas, lemiantis Visatos erdvės formą ir turinį, ir jungiamoji Visatos (makrokosmoso) ir žmogaus (mikrokosmoso) grandis, per jį vyksta abiejų sferų sąveika. Pasaulio medis atskiria kosmoso ir chaoso pasaulį, suteikia kosmosui tvarką, leidžia išreikšti jį ženklų sistemomis. Simbolizuoja augalijos cikliškame atsinaujinime glūdinčią gyvybės amžinumo esmę. Kai kuriuose mituose pasaulio medis siejamas su laiko pradžia, t. y. kūrimo laiku (babiloniečių mituose), vedybinių santykių modeliu, kartų kaita (nanajų mituose). Išlikę mitų, kuriuose su centriniu pasaulio medžiu susiję kiti pasaulio medžiai (majai tikėjo, kad Visatos centre auga pagrindinis pasaulio medis, o kiekvienoje dangaus pusėje – dar po medį, rytuose – raudonas, šiaurėje – baltas, vakaruose – juodas, pietuose – geltonas).
Pasaulio medžio struktūra
Pasaulio medis skirstomas vertikaliai ir horizontaliai. Vertikalios dalys dažniausiai yra 3: viršutinė (šakos), vidurinė (kamienas), apatinė (šaknys). Atitinka Visatos erdvės pagrindines zonas: viršutinė – dangaus karalystę, vidurinė – žemę, žmonių pasaulį, apatinė – požemį, požemio karalystę. Kiekvienai vertikaliai daliai būdinga savita požymių visuma, jai priskiriamų tam tikrų mitinių būtybių grupė. Su viršutine dalimi dažniausiai siejami paukščiai (dažniausiai 1 arba 2), vidurine – kanopiniai (rečiau – bitės, žmonės), su apatine – gyvatės, pelės, varlės, bebrai, žuvys, fantastinės mitinės būtybės ir chtoninės pabaisos (Gilgamešo epe sakoma, kad pasaulio medžio šakose gyvena paukštis Anzudas, kamiene – mergelė Lilita, o šaknyse – gyvatė). Horizontalią struktūrą sudaro pats pasaulio medis ir objektai, esantys aplink jį. Tai aiškiausiai atsiskleidžia kamieno dalyje (pvz., actekų mituose pasakojama, kad dešinėje pasaulio medžio kamieno pusėje gyvena saulės dievas, o kairėje – mirties dievas). Horizontali struktūra modeliuoja pasaulio ašis, metų laikus, paros dalis, spalvas, pasaulio elementus. Vertikalioji struktūra susijusi su mitine sfera, o horizontalioji – su ritualu ir jo dalyviais. Ritualas traktuojamas kaip mito realizacija, mitinio pasaulio projekcija ritualinėje sferoje. Pasaulio medis turi žemiškuosius analogus (keltai dievui Ezui skirtas aukas nudurdavo ir pakabindavo ant ąžuolo). Kūrimą imituojančiuose įvairių švenčių ritualuose kaip pasaulio medžio simbolis naudotas aukojimo stulpas. Yra ir apversto pasaulio medžio (arbor inversus; ašvatha) vaizdinių. Apversti medžiai naudoti kai kurių tautų ritualuose.
Lietuvių pasaulio medžio vaizdinys
Lietuvių pasaulio medžio vaizdinį tautosakoje, etnografijoje, mene tyrinėjo M. Gimbutienė, N. Laurinkienė, P. Dundulienė ir kiti mokslininkai. N. Vėlius aptarė pasaulio medžio mitologemą senovės baltų pasulėžiūroje. S. Grunau Prūsijos kronikoje yra aprašęs tam tikros struktūros medžio (3 dalių ąžuolo) ryšį su ritualu. Pasaulio medžio mitologema geriausiai atsispindi lietuvių dainuojamojoje tautosakoje, ypač kalendorinių apeigų dainose. Pasaulio medžio realus atitikmuo dažniausiai yra jovaras, ąžuolas, putinas, liepa. Daugelis įvairių rūšių medžių yra modeliuojami pagal pasaulio medžio struktūrą. Sąsajas su mitiniu medžiu išreiškia savita vertikalios ašies sandara ir horizontali struktūra. Vertikali tridalė pasaulio medžio struktūra užfiksuota vieno rugiapjūtės dainų tipo tekstuose (pašaknėj – bitelės, ant šakelių – kanklelės, viršūnėj – sakalo vaikeliai; kai kuriuose dainos variantuose atributų vietos sukeičiamos). Dainose gyvūnai, priskiriami vienam ar kitam medžio lygmeniui, įvairuoja, bet viršuje beveik visada būna paukštis (dažniausiai sakalas, dar minima gegutė, lakštingala, prie kamieno – bitės, pašaknėje – kiaunė, šermuonėlis, bebras). Užrašyta dainų, kuriose minimas medis su trimis liemenimis (žalias ąžuolužėlis su trimis liemenėliais), jį N. Laurinkienė traktuoja kaip atitinkantį horizontaliąją pasaulio medžio struktūrą. Dainose atsispindi ir būdinga pasaulio medžio šakų skaičiaus mitinė simbolika (išdygo liepelė devyniom šakelėm; auga trys devyniašakiai ąžuolai; po jovarėliu, po šimtašakėliu). Pasaulio medžio mitinės simbolikos elementų išlikę mįslėse ir kituose trumpųjų pasakymų tautosakos žanruose. Vaizduojamojo meno kūriniuose pasaulio medis gali būti išreiškiamas ir geometrinėmis figūromis.
P: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai t. 2 Vilnius 2001. N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose Vilnius 1990.