pasáulio pabaigà, religijose – vaizdiniai, susiję su pasaulio sunaikinimu, jo atsinaujinimu ir paskutiniu teismu. Būdinga beveik visoms religijoms ir tikėjimams. Vakarų tradicijoje vyrauja mitai apie pamažu blogėjančias žmonių kartas, kurių paskutinė – labiausiai sugedusi – užtraukia Dievo rūstybę ir įvyksta pasaulio pabaiga. Rytų tradicijai būdinga ciklinė pasaulio griovimo ir atkūrimo samprata. Monoteistinių religijų pasaulio pabaigos samprata panaši, judaizme ir krikščionybėje apie pasaulio pabaigą gausu apokaliptinės literatūros ir mitų.
Įvairių senovės kultūrų tradicijose yra pasakojimų apie tvaną – išgelbstimas bent vienas teisuolis, kad pradėtų naują žmonijos kartą. Biblijoje (Senajame Tesatamente) pasakojama apie išsigelbėjusį Nojų, Gilgamešo epe – apie vienintelį išsigelbėjusį teisuolį Utnapištį, Hesiodo epe Teogonija (vertimas į lietuvių kalbą 2002) pasakojama, kad Dzeusui nusprendus užlieti Bronzos amžiaus žmones, išsigelbėjo vienintelis Prometėjo sūnus Deukalionas, kuris vėliau pradėjo naują kartą. Senovės graikų pasaulio pabaigos samprata buvo daugiau filosofinė nei mitologinė, dėl Rytų pasaulėžiūros įtakos vyravo ciklinė pasaulio pabaigos koncepcija. Platonas veikale Politikas rašė, kad iš pradžių pasaulį globoja Dievas, bet galiausiai jį palieka vieną ir šis pradeda ristis atgal. Tada žemę ištinka įvarios gamtos nelaimės. Visos gyvos būtybės ima mažėti ir trauktis, kol galiausiai visiškai išnyksta. Dievui vėl ėmus globoti pasaulį iš žemės vėl atsiranda gyvybė, t. p. ir žmogus.
Kitas vyraujantis pasaulio pabaigos įvaizdis – pasaulio sunaikinimas ugnimi. Stoikų ciklinėje pasaulio sampratoje vyravo didžiulio visuotinio gaisro (gr. ekpurosis) įvaizdis, po šio gaisro visos sielos susimaišo vienoje pasaulio sieloje (pneumoje). Po gaisro pasaulis formuojasi iš naujo ir visa vėl kartojasi. Biblijoje, be pasakojimo apie tvaną, apstu ir visa naikinančios ugnies motyvų – pranašaujama, kad žemę nusiaubs ugnis (Įst 7, 4; 9, 3), paskutinis teismas aprašomas kaip siautėjanti ugnis (Ps 97; Jer 15, 14; Dan 7, 10). Apokaliptinėje Sibilės orakulų knygoje t. p. pranašaujama, kad per paskutinį teismą iš dangaus prapliups ugnies debesis ir praris žemę, jūrą ir dangų. Ugnis viską apvalys. Senovės persų tradicijoje t. p. vyrauja ugnies upės įvaizdis, susijęs su paskutiniu teismu.
Patristinėje teologijoje ryšku, kad dabartinis pasaulis bus sunaikintas arba jo išorės tvarka bus pakeista. Šv. Justinas rašė, kad pasaulis bus naikinamas ugnimi. Šv. Ipolitas Romietis minėjo ugnies upę, prarysiančią žemę. Origenas panašiai kalbėjo apie naikinančią ugnį, bet pabrėžė, kad materialusis pasaulis bus atkurtas. Šv. Augustinas veikale Apie Dievo valstybę (De civitate Dei 22 kn. 413–426) teigė, kad visa, kas sunaikinama šioje žemėje, bus sunaikinta ugnies. Manichėjų ir gnostikų mokyme t.p. minima visa naikinanti ugnis. Pasak Valentino sekėjų, ugnis slypi po žeme, iš ten ištrūks ir sunaikins visą materiją.
Judaizme pasaulio pabaiga įvardijama kaip dienų pabaiga (hebr. aharit ha-jamin), bet nėra susiformavusio mokymo apie pasaulio pabaigą; plačiai paplitusi Viešpaties dienos samprata. Tą dieną Dievo rūstybė ištiks visus Izraelio priešus. Paprastai šis negrįžtamas įvykis yra susijęs su Mesijo atėjimu. Dabartinis pasaulis po permainų visiškai pasikeis, įvyks mūšis tarp teisiųjų ir blogųjų jėgų (karas su Gogu ir Magogu). Ankstyvuoju bibliniu laikotarpiu vyravo įsitikinimas, kad Dievas pasirodys grėsminga gamtos jėga ir nugalės piktąsias jėgas. Vėliau susiformavo samprata, kad tą dieną Dievas teis visus Izraelio priešus. Dėl pranašų Amoso ir Ozėjo įtakos įsivyravo tikėjimas, kad paskutinio teismo neišvengs ir pats Izraelis. Politinės nesėkmės, romėnų priespauda, Mesijo delsimas ateiti darė įtaką apokaliptinės literatūros formavimuisi. Po Antrosios šventyklos sugriovimo rabinistiniame judaizme paplito pasaulio pabaigos įvaizdžiai. Apie pasaulio pabaigą daugiausia kalbama Talmudo traktate Avoda Zara. Kilo mokymas apie laikiną, arba šį pasaulį (hebr. olam ha-ze), ir amžiną ateinantį pasaulį (hebr. olam ha-ba). Judėjų ir krikščionių apokaliptinėje literatūroje pabrėžiamas transcendentiškumas. Apokaliptinių pasaulio pabaigos įvaizdžių gausu Pranašų knygose. Pasakojama apie nualintą, tuščią žemę, juodą dangų, drebančius kalnus, dingusius žmones ir paukščius (Jer 4, 23–26), bet žadama, kad vėliau žemė dar labiau suklestės, įsivyraus vaisingumas ir taika (Ab 3, 5; Am 9, 5). Danieliaus knygoje (vienas ankstyviausių apokaliptinių kūrinių) ryšku priešprieša tarp šio ir ateisiančio pasaulio, kuriam įsiviešpatavus pirmasis bus sunaikintas. Prieš ateinant Mesijui žemę ištiks vargai ir negalios, siautės gamtos gaivalai. Bar 3, 7 pranašaujama, kad prieš įsiviešpataujant amžinai Mesijo karalystei, šis pasaulis bus sunaikintas. Pasaulis sugrįš į pirmykštį chaosą, bet įvykus paskutiniam teismui, bus atkurtas, taps amžinu ir neregimu. Apokrifinėje Henocho knygoje pranašaujama, kad Žmogaus Sūnus sės į šlovės sostą teisti, persimainys žemė ir dangus, įvyks paskutinis teismas ir pasirodys naujasis dangus. Apokrifinėje Ezros ketvirtoje knygoje rašoma, kad septynioms dienoms pasaulis bus sugrąžintas į senąją tylą, tada vėl bus prikeltas.
Naujajame Testamente ir krikščioniškoje literatūroje gausu apokaliptinių pasaulio pabaigos įvaizdžių. Manoma, tai krikščioniška hebrajiškų apokalipsių adaptacija. Sinoptinėse evangelijose pateikta Jėzaus pranašystė, kad Dievo karalystė pasirodys staiga ir bus pražūtinga (Biblijos tyrinėtojų manoma, kad tai – to laikotarpio literatūros stiliaus požymis, o ne pasaulį ištiksiančių įvykių aprašymas). Apie Kristaus antrąjį atėjimą ir paskutinį teismą rašė evangelistas Morkus (Mk 8, 38), bet tikroji eschatologinė pranašystė yra vėlesnė (Mk 13; Mt 24; Lk 21). Apokaliptinių įvaizdžių itin gausu Evangelijoje pagal Matą; rašoma, kad prieš pasaulio pabaigą užklups nelaimės: bus sugriauta Šventykla ir nuniokota visa Jeruzalė, nes ji nepripažino Jėzaus, siautės karai ir nelaimės, atsiras daug netikrų pranašų ir mesijų, pasirodys pranašo Danieliaus paskelbta visa naikinanti pabaisa (Mt 24). Pasaulio pabaiga užklups netikėtai. Primenama, kad anksčiau pasaulis buvo sunaikintas vandeniu, o dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai (2 Pt 3, 7). Apie pasaulio sunaikinimą vandeniu ir ugnimi rašė Juozapas Flavijus (Judėjos senybės). Apreiškime Jonui pranašaujama žmoniją užgriūsiančios nelaimės, katastrofos, gamtos gaivalai, nes artėja didi rūstybės diena (Apr 6, 12–17). Harmagedono mūšyje susikaus gėris ir blogis. Gausu ir naikinančio vandens, ir naikinančios ugnies įvaizdžių. Dažniausiai abi naikinančios galios veikia drauge, todėl atsiranda ugnies ežero įvaizdis; ugnies ežeras praris dangų ir žemę ir visus, kurie nebus įrašyti į gyvenimo knygą (Apr 20, 11). Po pasaulio pabaigos žadama naujas dangus ir nauja žemė (Apr 21, 1).
Biblijoje su pasaulio pabaigos samprata dažniausiai susiję žvėrių ir pusiau mitinių būtybių įvaizdžiai. Dan 7 aprašomi 4 žvėrys: pirmasis kaip liūtas, bet su erelio sparnais, antrasis panašus į mešką su 3 iltimis nasruose, trečiasis panašus į leopardą, bet su 4 sparnais ir 4 galvomis, ketvirtasis stiprus ir baisus, geležiniais dantimis, su 10 ragų. Apokaliptinėse knygose dažniausiai vaizduojami Leviatanas, Gogas ir Magogas, Apreiškimo knygoje ypač ryškūs žvėries, slibino, gyvatės įvaizdžiai.
Islame pasaulio pabaigos samprata siejama su mokymu apie paskutinį teismą. Musulmonai tiki, kad pasaulio pabaigos ir paskutinio teismo dieną Alachas teis žmones pagal jų darbus. Korane sakoma, kad tą dieną įvyks mirusiųjų prikėlimas (su siela ir kūnu), daug gamtos katastrofų (užtems saulė, į žemę kris žvaigždės, vyks žemės drebėjimas, sugrius kalnai, išsilies jūros), atsivers dangus ir įsiliepsnos pragaras. Tada Kūrėjas ir paskutinės dienos Viešpats pasakys sieloms, kam jos pasirengė. Korane nėra išplėtotos temos apie bausmes už nuodėmes, kurios bus skiriamos pragare (džahanamas), arba atpildo už teisingumą danguje (džana). Tikima, kad Alachas pasirengęs atleisti žmogui ir grąžinti jį į pirmapradę būseną be nuodėmės. Sakoma, sunkiausia bausmė nusidėjėliams, paklususiems piktajai dvasiai, bus kankinimas ugnimi. Islamo eschatologijoje esama nuomonių, kad didžiausia dovana bus galimybė matyti Alacho veidą.
Hinduizme pasaulio pabaigos ir cikliško jo atsinaujinimo samprata atsispindi mokyme apie jugą.
Budistai tiki, kad pasaulio pabaiga įvyks dėl žmonių absoliutaus degradavimo ir Budos mokymo nesilaikymo. Apie tai sakoma Pali kanone. Tada ateities buda Maitrėjas sukurs naują, teisingą pasaulį. Pranašystė apie jo atėjimą užrašyta Maitrejavjakaranoje.
2182