pasáulis, absoliuti daiktų ir reiškinių visuma. Senovės graikų filosofijoje pasaulis traktuotas kaip pastovios tvarkos, visko, kas randasi ir nyksta, vienybė, amžinojo tvarkos principo (logo, nuso) realizacija. Krikščionybės teologija ir filosofija pasaulį laikė Dievo sukurtu iš nieko. Pasaulyje esančio daugio vienybė glūdi begaliniame Dieve. Neoplatonizmas pasaulį aiškino kaip dieviškojo pagrindo (vienio) emanaciją. Metafizikos tradicija pasaulį nagrinėjo dviem aspektais: kaip jusliškai suvokiamą kintamumą (tapsmo pasaulį) ir kaip vien mąstyme ir pažinime glūdinčią tvarką (būties pasaulį). I. Kantas pasaulį, kaip empirinių pažinimo objektų visumą, laikė proto transcendentaline idėja. Ji yra būtina mąstyti, bet moksliškai objektyviai nepažini – pasaulis kaip visuma nėra atskirybė. Pasaulis egzistuoja žmogaus dėka, nes žmogus geba įvairovę mąstyti kaip vienį. Greta jutiminio (pagrįsto priežastingumu) I. Kantas skyrė nejutiminį, moralinį pasaulį, pagrįstą laisvės principais. Moralinio pasaulio realumas turi būti pripažįstamas dėl dorovinių praktinių paskatų. E. Husserlis plėtojo gyvenamo pasaulio koncepciją, nagrinėjo pasaulio suvokimo būdus, sąmonės ir jos tiesioginės aplinkos ryšius. K. Jaspersas pasaulį laikė aprėpties imanentiniu būdu, erdve, kurioje visa, kas yra, turi įgyti pavidalą. M. Heideggeris kūrė egzistencinę ontologinę pasaulio sampratą, pasaulį aiškino buvimo jame požiūriu. Teigė, kad žmogus suvokia save ne kaip už pasaulio, bet kaip pasaulyje esančią, veikiančią ir pasaulį kuriančią būtybę. Buvimas pasaulyje yra formalus egzistencijos apibrėžimas, susijęs su žmogaus rūpesčiu savo būties galimybe. Pasaulis yra daugiau nei daiktų suma, tai buvimo būdas. Vėlyvasis M. Heideggeris pasaulį traktavo kaip iš mirtingumo ir dieviškumo, žemės ir dangaus sudarytą keturkampį, leidžiantį žmogui gyventi ir kalbėti.
K. Löwith Der Weltbegriff der neuzeitlichen Philosophie Heidelberg 1960; C. Bermes Welt als Thema der Philosophie: Vom metaphysischen zum natürlichen Weltbegriff Hamburg 2004.