Quignard Pascal (Paskalis Kinjãras) 1948 04 23Verneuil-sur-Avre (Aukštutinės Normandijos administracinis regionas), prancūzų rašytojas, muzikantas. Prancūzijos Garbės legiono ordino riteris (1995), karininkas (2012). 20 a. antros pusės–21 a. pradžios vienas žymiausių prancūzų rašytojų. Vaikystėje sirgo autizmu, anot P. Quignardʼo, ligos tyla paskatino rašyti, domėtis senąja literatūra, mokytis muzikos ir kalbų. 1966–68 Paryžiaus dešimtajame universitete studijavo filosofiją, klausėsi E. Lévino ir P. Ricœuro paskaitų, grojo violančele. 1986–94 leidyklos Gallimard leidybinės plėtros skyriaus generalinis direktorius, organizavo tarptautinį barokinės operos ir teatro festivalį Versalyje. 1994 paliko darbą, nebekoncertuoja kaip violončelininkas, nes nusprendė atsiriboti nuo socialinio gyvenimo ir pasišvęsti literatūrai.
Pascal Quignard
Kūryba
Romanuose Viurtembergo salonas (Le Salon du Wurtemberg 1986), Muzikos pamoka (La Leçon de musique 1987), Šamboro laiptai (Les Escaliers de Chambord 1989), Visi pasaulio rytai (Tous les matins du monde 1991, lietuvių kalba pavadinimu Nė vienas pasaulio rytas 2005, filmas 1991, režisierius A. Corneau), Terasa Romoje (Terrasse à Rome 2000, Prancūzų akademijos prizas, lietuvių kalba 2005), Tondo (2002), Vila Amalija (Villa Amalia 2006, filmas 2009, režisierius Benoît Jacquot), Requiem (2006), Seksuali naktis (La Nuit sexuelle 2007) vaizduojama individo dvasinė būsena kritiniu momentu, savo tikrojo aš ieškojimai, dabarties ir praeities santykis, vyrauja subtili lyrinė intonacija, glaudus autoriaus pasakotojo ir skaitytojo emocinis ryšys, grožiniai vaizdai siejami su teoriniais samprotavimais, intymaus dienoraščio elementais, atmetama kritinė skaitytojo distancija, reikalaujama paklusti tekstui.
1997 sunkiai susirgęs ir išgyvenęs galimos mirties grėsmę, skausmingą patirtį įprasmino kūrinyje Slaptas gyvenimas (La vie secrète 1998), jame persipina fikcijos, sapnų, dienoraščio, poezijos, laiškų ir aforizmų fragmentai. Panašus refleksyvus fragmentiškumas būdingas ir kūrinių ciklui Paskutinioji karalystė (Le Dernier Royaume nuo 2002, t. 1 Klajojantys šešėliai / Les Ombres errantes 2002, Goncourtʼų premija, t. 11 Žmogus iš trijų raidžių / LʼHomme aux trois lettres 2020), jį autorius teigia rašysiąs iki mirties. P. Quignardʼo kūryba išsiskiria temine įvairove. Rašytojas save laiko pokario vaiku, vadinamuoju griuvėsių rašytoju, jį domina praeitis ir jos tęstinumas, užmiršti kūriniai ir užmirštos istorinės asmenybės, kalbos archeologija, nuslopintos, nesąmoningos žmogaus būsenos, geismo ir seksualumo mįslė, visa ko pradžia ir mirtis, kosmogonija, sapnų (onirinis) pasaulis, svajonės ir realybės santykis. Esė rinkinyje Seksas ir baimė (Le Sexe et l’Effroi 1994, lietuvių kalba 2007) bando išsiaiškinti, kodėl antropomorfinis antikos graikų erotizmas Romos imperijoje virto baimės persmelkta melancholija. Dar išleista esė apie literatūrą, muziką, tapybą (rinkiniai Mažieji traktatai / Petits traités 8 tomai 1990, Pavardė sukasi ant liežuvio galiuko / Le Nom sur le bout de la langue 1993).
Apdovanojimai
Goncourtʼų premija (2002).
510
3263
1