pasienio kariuomenė

pasenio kariúomenė, Soviẽtų Rùsijos ir SSRS pasenio kariúomenė, Sovietų Rusijos ir SSRS valstybinę sieną saugojusi kariuomenė. Įkurta 1918 05 28. 1920 perduota ČK (Rusijos ypatingajai komisijai kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu). 1922, komisiją pertvarkius, pasienio kariuomenė priskirta OGPU (Jungtinei vyriausiajai politinei valdybai); buvo sudarytas OGPU kariuomenės atskirasis pasienio korpusas. 1934, OGPU prijungus prie NKVD, jam t. p. perduota pasienio kariuomenė; pasienio kariuomenei vadovauti buvo sudaryta pasienio ir vidaus apsaugos, 1937 – pasienio ir vidaus kariuomenės, 1939 – pasienio kariuomenės vyriausioji valdyba. Nuo 1946 buvo pavaldi SSRS Vidaus reikalų ministerijai (MVD), nuo 1949 – SSRS Valstybės saugumo ministerijai (MGB), nuo 1953 – vėl MVD, nuo 1957 – KGB (Valstybės saugumo komitetas). 1991 12, pertvarkius KGB, pasienio kariuomenė atiteko SSRS valstybinės sienos apsaugos komitetui. Pasienio kariuomenė ne tik saugojo valstybės sieną, bet ir dalyvavo karuose (II pasauliniame, Afganistano ir kituose), kariniuose konfliktuose, represavo civilius gyventojus, slopino SSRS tautų pasipriešinimo sovietiniam režimui ir jų išsilaisvinimo iš SSRS judėjimą. Į pasienio kariuomenę buvo parenkami fiziškai stiprūs ir ideologiškai patikimi vyrai, jiems vadovavo fanatiški komunistai. Per II pasaulinį karą pasieniečius būti brutalius ir žiaurius vertė ir baimė patekti į frontą.

1940 SSRS okupavus Lietuvą pasienio kariuomenei buvo pavesta saugoti LSSR sieną su Vokietija ir Lenkija, Baltijos pajūrio ruožą. Pasienio kariuomenė vėl įvesta 1944–45 SSRS kariuomenei užimant Lietuvą. Ji vykdė 2 užduotis: kūrė ir įtvirtino Geležinę uždangą, kuri Lietuvos partizanus atkirstų nuo Vakarų valstybių, ir dalyvavo slopinant Lietuvos gyventojų ginkluotą pasipriešinimą, žudant taikius gyventojus, rinko žvalgybinę informaciją apie partizanus. Lietuvoje 1944–46 ilgiau veikė 8 pasienio būriai. Būriuose tarnavo apie 1000 žm., buvo 5 komendantūros, jas sudarė 4–5 linijinės ir viena karinio aprūpinimo užkarda. Nuo 1945 02 Baltijos pajūrio ruožą, nuo 08 – Lietuvos–Lenkijos sieną saugojo 2 būriai (kartu ir kovojo su partizanais), o kiti būriai tik kovojo su partizanais ir terorizavo taikius gyventojus. Buvo kuriami specialieji jungtiniai būriai, kurie kovojo su partizanais net 50 km atstumu nuo valstybės sienos. 1944–45 jie ypač aktyviai veikė Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Marijampolės ir Lazdijų apskrityse. 1945 01 pasienio būriai nužudė 336 ir sulaikė 1592 asmenis (94 pasienio būrys 1945 04 02 Marijampolės apskrityje nukovė 114 ir sulaikė 384 asmenis), iki 1946 sudegino apie 200 sodybų. Vėliau vis labiau stiprinta valstybės siena. Tik pasibaigus II pasauliniam karui pereiti Lietuvos–Lenkijos sieną buvo nesunku, bet 1947 pabaigoje (tada Lietuvos partizanų grupė veržėsi į Vakarus) siena jau buvo beveik neįveikiama. Sienos liniją sudarė 100 m pločio vadinamoji mirties zona, už jos – 20 m akėjama juosta, už jos – spygliuota tvora, priešais tvorą – vielos, kurias užkliudžius iššaudavo raketos arba sprogdavo minos. Į šalies gilumą plytėjo zonos: pirmoji 500 m pločio buvo be gyventojų, antroje – 2 km pločio – gyveno žmonės su specialiais spaudais pasuose, toliau driekėsi 5 km pločio zona, į kurią be leidimų buvo draudžiama patekti pašaliniams. Dėl žalios spalvos kariškos kepurės žmonės pasienio kariuomenės karius vadino žaliakepuriais. Sovietinės okupacijos metais pasienis buvo vis labiau stiprinamas, diegiamos naujos apsaugos technologijos, pasienio gyventojai verčiami būti skundikais. 1944–45, be pasienio būrių, veikė ir pasienio užnugario apsaugos pulkai. 1991 Lietuvai įgijus tarptautinį pripažinimą ir perėmus savo sienos apsaugą pasienio kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta.

2995

539