pãsija (lot. passio – kančia), muzikos žanras; šio žanro vokalinis arba vokalinis instrumentinis kūrinys. Iki 19 a. pasija buvo atliekama Didžiosios savaitės liturgijoje. Siužetas grindžiamas Biblijos fragmentais (arba poetiniu libretu) – Kristaus kančios istorija, aprašyta keturiose evangelijose. Romos katalikų liturgijoje Verbų sekmadienio pasijos tekstas iš Evangelijos pagal Matą, Didžiosios savaitės antradienio – iš Evangelijos pagal Morkų, trečiadienio – pagal Luką, Didžiojo penktadienio – pagal Joną.
Ankstyvoji raida
Ankstyviausias pasijos aprašymas – iš 4 a. piligrimės Egerijos išlikusio pasakojimo apie liturgiją Jeruzalėje. Vakarų Bažnyčiose pasija žinoma maždaug nuo 5 amžiaus. Evangelijos skaitinius atlikdavo kantorius (dažnai diakonas), vėliau susiklostė paprotys juos giedoti keliems. Maždaug nuo 9 a. keletą šimtmečių pasijos tekstuose ženklinta evangelisto pasakojami epizodai, Kristaus žodžiai ir minios šauksmai bei kalbamieji dialogai. 13 a. vienbalses pasijas pradėta užrašinėti ir neumomis, įsitvirtino tradicija, kad evangelisto, Kristaus ir minios tekstai rečituojami skirtingais tonais. 14 a. nusistojo paprotys juos giedoti 3 (kai kuriose vietose net 5) kantoriams arba diakonams.
Raida 15–16 amžiuje
15 a. atsirado daugiabalsių pasijų. Susiklostė responsorinė ir motetinė (ištisai komponuota) pasija. Responsorinės pasijos pradėtos kurti 15 amžiuje. Iš pradžių polifoniškai komponuotos tik minios partijos, o evangelisto ir Kristaus žodžiai buvo rečituojami. Vėliau evangelisto žodžiai giedoti vienbalsiškai, minios – daugiabalsiškai, o Kristaus – dažniausiai keliais balsais (16 a. viduryje tokia praktika galutinai įsitvirtino). Polifoniškai imta rašyti ir giedamą pasijos įžangą bei pabaigą.
Motetinės pasijos pradėtos kurti 16 amžiuje. Skiriama trejopos motetinės pasijos: vienõs Evangelijos tekstas; visų Evangelijų kompiliacija (lot. summa Passionis; prancūzų kompozitoriaus A. de Longuevalio Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia); vienõs Evangelijos teksto sutrumpinta versija. Abiejų tipų daugiabalsės pasijos buvo kuriamos Renesanso ir iš dalies baroko epochoje. Pasijų lotynų kalba katalikų liturgijai sukūrė Renesanso kompozitoriai – C. de Rore (Pasija pagal Joną), T. L. de Victoria, O. di Lasso. 16 a. protestantai (pirmiausia Vokietijoje) perėmė lotyniškosios pasijos modelius, bet tekstus rašė gimtąja kalba. Buvo atliekamos vienbalsės ir daugiabalsės pasijos. Vienbalsės pasijos giedotos ir pasijų tonu, ir su poetiniu tekstu bei choralo melodija (vadinamoji Liedpassion). Svarbesnėmis laikyta daugiabalsės pasijos.
Protestantiškąjį responsorinės pasijos modelį suformavo J. Walteris. Paprasčiausių responsorinių pasijų tik minios padalos ir įžanga bei pabaiga kurta polifoniškai, visa kita rečituota pasijų tonu. Vėliau polifoniškai imta kurti ir Kristaus padalos. Protestantiškosios motetinės pasijos daugiausia buvo pagrįstos A. de Longuevalio modeliu. Vokiečių protestantai t. p. kūrė pasijas su sutrumpintu tekstu (kompozicijų modelis buvo Joachimo Burkiečio Vokiškoji pasija pagal Joną).
Raida 17–18 amžiuje
17 a. pirmoje pusėje buvo tęsiama responsorinės ir motetinės pasijos tradicija, pradėta pasijas modifikuoti (atsirado naujų rečitacinių tonų, vartota modernesnė chorų polifoninė faktūra). Tradicinių pasijų modelių plėtotei įtakos turėjo H. Schützas. Apie 17 a. vidurį pradėjo klostytis naujas pasijos tipas – oratorinė pasija. Pradėta naudoti muzikos instrumentus, įterpti papildomų instrumentinių ir vokalinių numerių (laisvai sukurtu tekstu). Vienas pirmųjų tokias kompozicijas kūrė kompozitorius T. Selle (1599–1663; pasijose jis vartojo skaitmeninį bosą su 2 melodiniais instrumentais, instrumentines intermedijas). Panašų kūrinį (dar vadinamą historia) parašė ir H. Schützas (Septyni Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus).
18 a. išsiskyrė 2 pasijos tipai – oratorinė pasija, kuri tapo tradicine (ir liturgine), ir pasijų oratorija, kurta pagal naujai parašytą poetinį tekstą Kristaus kančios tema. Pirmojo tipo pasijas kūrė J. S. Bachas (sukūrė 5, išliko 3). Jose griežtai laikomasi Evangelijų tekstų, bet jie dramatiškesni – sureikšmintos solistų partijos, efektingai pateikiami choro numeriai (Pasijoje pagal Matą yra dvigubas choras); įterpiama įvairių papildomų numerių (keturbalsiai choralai). Tokio tipo pasijų (daugiau kaip 30), tik mažesnės apimties, parašė ir G. Ph. Telemannas; jis t. p. kūrė pasijų oratorijas. Nuo 18 a. vidurio pasijų oratorijos išpopuliarėjo ir tarp protestantų, ir tarp katalikų. Jose ryšku operų įtaka (daugelio kompozitorių vartotą vieną populiariausių libretų Jėzaus Kristaus kančia / La Passione di Gesù Cristo parašė opera seria libretų autorius P. Metastasio): vartojamos svarbiausios arijų ir rečitatyvų formos, pastišo principas. Vienos ryškiausių pasijų oratorijų – C. H. Grauno Jėzaus mirtis (K. W. Ramlerio libretas) ir L. van Beethoveno Kristus Alyvų kalne (F. X. Huberio libretas).
Pasija 19–20 amžiuje
19–20 a. pasijų kūrimo ir atlikimo bažnyčiose tradicija sumenko, bet neišnyko (pasijas puoselėjo cecilianizmo atstovai). Pasija, daugiausia oratorinė, tapo koncertine kompozicija. 20 a. koncertinių pasijų sukūrė K. Pendereckis (Pasija pagal Luką), A. Pärtas (Pasija pagal Joną).
P. Spitta Die Passionsmusiken von J. S. Bach und H. Schütz Leipzig 1983; Die Passion: Musik zwischen Kunst und Kirche Kassel 1997.
2752