pasiūlà, gamintojų ir (ar) pardavėjų gebėjimo tenkinti visuomenės ekonominius poreikius materiali išraiška – prekių ir paslaugų kiekis, kurį gamintojai ir (ar) pardavėjai per tam tikrą laiką už tam tikrą kainą gali ir sutinka parduoti rinkoje.
Rinkos pasiūla yra pavienių pardavėjų pasiūlų horizontalioji suma (sudedamos individualios pasiūlos kiekvienam kainų lygiui), kurią sudaro gamintojų gamybiniai pajėgumai, sukauptos prekių atsargos, prekių ir paslaugų importas. Individualios pasiūlos priklausomybę nuo įvairių veiksnių apibendrintai išreiškia pasiūlos funkcija: Qi = f(Pi, Pj, ..., Pn, Pk, ..., Pl, Te, Ei, T), kur Qi – siūlomas i prekės ar paslaugos kiekis, Pi – jos kaina, Pj, ..., Pn – su i prekės gamyba ar paslaugos teikimu susijusių kitų prekių ar paslaugų (pakaitalų, papildinių gamyboje ar paslaugų teikimo procese) kainos, Pk, ..., Pl – gamybos veiksnių ir konkrečių ekonominių išteklių, naudojamų gaminant prekę ar teikiant paslaugą (pavyzdžiui, patalpų nuomos, darbo jėgos, žaliavų ir medžiagų, kuro, įrangos), kainos, Te – taikoma gamybos technologija, Ei – pardavėjo lūkesčiai dėl i prekės ar paslaugos kainos didesnių pokyčių ateityje, T – mokesčių, dotacijų, kitų valstybinio reguliavimo priemonių poveikis.
Pasiūlą didina i prekės ar paslaugos kainos didėjimas (pagal pasiūlos dėsnį), jos pakaitalų gamyboje ar paslaugų teikimo procese kainų mažėjimas ir papildinių kainų didėjimas, gamybos veiksnių ir naudojamų išteklių kainų mažėjimas, pažangesnių gamybos technologijų taikymas, lūkesčiai dėl šios prekės ar paslaugos atpigimo ateityje, mokesčių mažinimas ir dotacijų didinimas.
Kai kurių prekių ir paslaugų (pavyzdžiui, žemės ūkio produktų, turistinių kelionių) pasiūla priklauso ir nuo palankių ar nepalankių gamtinių sąlygų. Gamybos veiksnių pasiūlos funkcijos skiriasi nuo prekių ir paslaugų pasiūlos funkcijų (pavyzdžiui, darbo jėgos pasiūla priklauso nuo gyventojų skaičiaus, jų demografinės struktūros ir kitų veiksnių, kurie ilgą laiką santykinai nekinta).
Prekės ar paslaugos pasiūlos jautrumą ją veikiančių veiksnių pokyčiams parodo pasiūlos elastingumo (lankstumo) koeficientai. Pasiūlos elastingumas kainos atžvilgiu Ep apskaičiuojamas kaip siūlomo kiekio Q procentinio pokyčio ir kainos P procentinio pokyčio santykis: Ep = (ΔQ/Q)∙100 % / (ΔP/P)∙100%. Kai kainos ir kiekio pokyčiai yra labai maži, skaičiuojamas taškinis, kitais atvejais – lankinis pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas. Pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas gali įgyti reikšmes iš intervalo [0; ∞]. Kai Ep = 0, pasiūla yra visiškai neelastinga, tai yra nepriklauso nuo kainos pokyčių (pavyzdžiui, visiškai ribotų ir neatgaminamų gamybos veiksnių, unikalių meno kūrinių pasiūla). Kai Ep = ∞, pasiūla yra absoliučiai elastinga kainos atžvilgiu, tai yra net labai mažas kainos pokytis sukelia be galo didelį siūlomo prekės ar paslaugos kiekio pokytį. Kai Ep > 1, laikoma, kad pasiūla elastinga kainos atžvilgiu, nes šiuo atveju siūlomo prekės ar paslaugos kiekio santykinis pokytis yra didesnis už kainos santykinį pokytį. Kai Ep = 1 (vienetinis elastingumas), siūlomo kiekio ir kainos santykiniai pokyčiai yra vienodi. Pastovus vienetinis pasiūlos elastingumas kainos atžvilgiu galimas tuo atveju, kai pasiūlos kreivė yra tiesės pavidalo ir prasideda koordinačių pradžioje. Kai Ep < 1, pasiūla neelastinga kainos atžvilgiu, tai yra siūlomo kiekio santykinis pokytis mažesnis už kainos santykinį pokytį. Kuo gulstesnė prekės ar paslaugos pasiūlos kreivė, tuo didesnis jos pasiūlos elastingumas. Vienas svarbesnių veiksnių, veikiančių pasiūlos elastingumą, yra laikas. Trumpuoju laikotarpiu įmonės gali tik pagerinti turimų gamybinių pajėgumų panaudojimą ir dažniausiai yra nepajėgios gerokai padidinti savo prekių ar paslaugų pasiūlą padidėjus jų kainai, dėl to trumpuoju laikotarpiu pasiūla dažniausiai neelastinga kainos atžvilgiu. Ilguoju laikotarpiu pasiūla tampa elastingesnė, nes įmonės gali didinti savo gamybinius pajėgumus: statyti naujas gamyklas ir išplėsti turimas, atnaujinti technologijas. Pasiūlos reagavimas į kainos pokyčius priklauso ir nuo gamybos technologinių ypatumų: kuo sudėtingesnė technologija ir ilgesnis gamybos ciklas, tuo mažesnis pasiūlos elastingumas kainos atžvilgiu. Pasiūlos elastingumą taip pat veikia prekių saugojimo galimybės. Prekių, kurių negalima saugoti ilgą laiką, pasiūla mažai elastinga kainos atžvilgiu, jas būtina parduoti net ir sumažėjus kainai, kad jos netaptų netinkamos naudoti. Ilgai saugomų prekių pasiūlos elastingumas gerokai didesnis, nes sumažėjus kainai šių prekių pardavimą galima atidėti vėlesniam laikui, o padidėjus kainai – parduoti sukauptas atsargas. Prekės pakaitalų buvimas gamyboje, kai tuos pačius išteklius galima panaudoti keliems gaminiams gaminti (pavyzdžiui, žemę – kelioms žemės ūkio kultūroms auginti), didina jos pasiūlos elastingumą kainos atžvilgiu, nes keičiantis rinkos sąlygoms bus gaminamos tos prekės, kurių kainos yra didžiausios.
Pasiūlos ir paklausos santykis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis rinkos būklę ir prekių bei paslaugų kainų lygį. Kai pasiūla yra didesnė už paklausą, rinkoje susidaro prekių ir paslaugų perteklius, dalis pardavėjų negali jų parduoti, dėl to mažėja kainos, kol pasiekiama rinkos pusiausvyra. Ir priešingai, kai pasiūla mažesnė už paklausą, atsiranda prekių ir paslaugų deficitas, dalis vartotojų negali patenkinti savo poreikių ir kainos didėja. Prekių ir paslaugų pasiūlą gali reguliuoti valstybė (mokesčiais, kvotomis, subsidijomis, kainų reguliavimo ir kitomis priemonėmis), kad rinkoje nebūtų per didelio jų pertekliaus ar deficito.
Makroekonomikos teorijoje nagrinėjama bendroji (visuminė pasiūla) – galutinis visų prekių ir paslaugų kiekis šalyje, kurį įmonės, individualią veiklą vykdantys fiziniai asmenys, valstybė ir kiti pardavėjai sutinka parduoti rinkoje esant tam tikram kainų lygiui.
2687