pasiuntinia, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo atstovai užsienio šalyse, kartu su juo formuojantys užsienio politiką; nuo 15 a. šį atstovavimą koordinuojanti institucija. Išskirtini trys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatijos ir pasiuntinių tarnybos raidos etapai: formavimasis (13–14 a.); institucijos įsitvirtinimas ir profesionalizmo pradžia (15–16 a.); sumenkėjimas (17–18 amžius). Ikikrikščioniškoje Lietuvoje pasiuntinių tarnybos formavimąsi ribojo izoliacija nuo Vakarų Europos. Lietuvos diplomatijos pradžia galima laikyti 13 a. vidurio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasiuntinio Parbaus kelionę pas Romos popiežių Inocentą IV Mindaugo krikšto pripažinimo reikalu. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais pagyvėjo Lietuvos užsienio politika vakarų kryptimi (pasiuntiniai Kurša, Liesis). Tuomet sugebėta ginti interesus ir kelti naujas diplomatines iniciatyvas (Gedimino laiškai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio krikšto bandymai, pirmosios tarptautinės sutartys). Pasiuntiniais neretai tapdavo aukštos kilmės asmenys, valdovo šeimos nariai (pvz., Skirgaila pirmaisiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos valdymo metais).
Pasiuntinių veikla suaktyvėjo Vytauto Didžiojo laikais. Klostėsi užsienio politikos svarbiausios kryptys, pradėta ją koordinuoti. Besikurianti pasiuntinių tarnyba buvo glaudžiai susijusi su valdovo kanceliarija (Didžiojo kunigaikščio raštinė). Profesionalios šios tarnybos ištakos – Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, valdovui artimų didikų grupė ir jo raštinė. Aktyviausi pasiuntiniai 15 a. paprastai būdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai (atsirado jų veiklos specializacijos požymių) ir jiems padedantys raštininkai. Iš valdovo tarėjų ir raštininkų sutelkta žmonių grupė padėjo jam formuoti užsienio politikos principus, savo raštais (pasiuntiniai rengė instrukcijas, memorialus, kitus dokumentus) ir pasiuntinybių veikla užtikrino jos praktinį realizavimą. 15 a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė diplomatinių priemonių gausa jau daugmaž atitiko kitų Europos valstybių diplomatinio darbo priemones.
Naujas pasiuntinių veiklos postūmis įvyko valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui (1492–1506). Ypač svarbi buvo valdovo raštininko Erazmo Ciołeko 1501 pasiuntinybė pas popiežių, kuriai buvo parengtas išsamus diplomatinis traktatas. Nusistojo nauji pasiuntinių veiklos principai. Valdovas buvo laikomas pasiuntinių tarnybos vadovu (pasiuntinybė galėjo įvykti tik jo įsakymu), bet 1492 privilegija jis įsipareigojo pasiuntinius skirti tik su Ponų Tarybos žinia. Galutinai susiklostė pasiuntinių tarnybos raštvedyba. 1486 pradėtos reguliariai rašyti pasiuntinybių knygos (ilgainiui tapusios Lietuvos Metrikos dalimi). Atsirado santykių su atitinkamomis šalimis specialistų, kūrėsi politikos kitų šalių atžvilgiu tradicija (ypatingų santykių su Maskvos didžiosios kunigaikštystės, su totorių chanatais palaikymas). Pradėta skirti oficialias pasiuntinybes nuo paprastų diplomatinių kurjerių (jais dažniausiai tapdavo valdovo dvarionys). Intensyviausi diplomatiniai santykiai buvo palaikomi ir pasiuntiniai dažniausiai siunčiami į Lenkiją, Vokiečių ordiną (Prūsijoje) ir Livonijos ordiną (Livonijoje), Maskvos didžiąją kunigaikštystę, totorių chanatus, Moldovą. Tradiciškai reikšmingiausiomis buvo laikomos pasiuntinybės (retos, bet kruopščiai rengiamos) pas Romos popiežių ir Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) imperatorių. Aktyviai dalyvaudami svarbiausiose pasiuntinybėse į aukštesnes pareigas bei socialinį sluoksnį iškildavo kai kurie raštininkai ir jų giminės (pvz., Sapiegos, Bogovitinavičiai). 15 a. pabaigoje–16 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado pirmieji ilgesnį laiką nuolat reziduojantys užsienio kraštų pasiuntiniai.
Po Liublino unijos (1569) imta riboti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politiką ir jos veiklos apimtis. Vieno valdovo valdomoje Abiejų Tautų Respublikoje susiklostė tam tikras užsienio politikos krypčių padalijimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių veiklos svarbiausia sfera buvo santykiai su rytų šalimis (ypač su Rusija), o Lenkijos – su Vakarų Europa. Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinių tarnyba netapo atskira valstybine institucija. 17–18 a. radosi naujų pasiuntinybių formų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai pradėjo megzti privačius kontaktus su užsienio partneriais. Tokie kontaktai įgaudavo ir tarpvalstybinių santykių bruožų. Net ir bendros su Lenkija užsienio politikos sąlygomis iki pat 18 a. pabaigos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš dalies išsaugojo atskirą pasiuntinių tarnybą.
-pasiuntinių tarnyba
2336