paskolà, ekonominė operacija, kai vienas fizinis ar juridinis asmuo (kreditorius) suteikia kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui (skolininkui) kreditą pinigais arba rūšiniais požymiais apibūdintais daiktais.
Kreditorius perduoda pinigus ar daiktus skolininko nuosavybėn, o skolininkas įsipareigoja nustatytais terminais ir tvarka grąžinti kreditoriui tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tos pačios rūšies ir kokybės daiktų ir sumokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartis nenustato kitaip.
Paskolos sutartis dažniausiai turi būti rašytinė (Lietuvoje – visais atvejais, kai kreditorius yra juridinis asmuo ar kai paskolos suma yra didesnė kaip 600 eurų). Rašytinei paskolos sutarčiai taip pat prilyginamas skolininko išleistas skolos vertybinis popierius (pavyzdžiui, obligacija, vekselis) ar pasirašytas skolos dokumentas, patvirtinantis pinigų ar daiktų gavimą ir kreditoriaus teisę ateityje juos atgauti. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo skolininkui momento.
Paskola gali būti grąžinama kreditoriui trimis pagrindiniais būdais: linijiniu (paskolos suma grąžinama periodiškai, pavyzdžiui, kas mėnesį, lygiomis dalimis, o palūkanų mokėjimai skaičiuojami nuo likusios negrąžintos paskolos sumos dalies ir laikui bėgant mažėja), anuitetiniu (periodinėmis vienodo dydžio įmokomis per visą paskolos sutarties laikotarpį, pirmiausia sumokant palūkanas, o likusią įmokos dalį skiriant paskolos sumai grąžinti) ar vienu bendru mokėjimu (visa paskolos suma su sukauptomis palūkanomis grąžinama kreditoriui pasibaigus sutarties terminui).
Už paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminų pradelsimą skolininkui taikomos netesybos (baudos, delspinigiai).
Paskolos sutartyje gali būti nustatyta sąlyga, kad skolininkas panaudos paskolą tam tikram tikslui (pavyzdžiui, būstui, verslo plėtrai, žaliavoms įsigyti). Šiuo atveju kreditorius turi teisę kontroliuoti, kam ji iš tikrųjų naudojama. Paskolos sutartis gali nustatyti ir kitus papildomus nefinansinius skolininko įsipareigojimus kreditoriui, pavyzdžiui, neimti kitų paskolų iš kitų šaltinių, neparduoti ir kitaip neperleisti turimo turto, tęsti pradėtą vykdyti ekonominę veiklą, laiku mokėti valstybinius mokesčius. Jeigu skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų paskolos sumą ir sukauptas palūkanas dar nepasibaigus sutarties terminui.
Pradelsta paskola taip pat gali būti šalių susitarimu restruktūrizuota sudarant naują sutartį (pavyzdžiui, atidedant paskolos grąžinimą, mokant mažesnes įmokas per ilgesnį laikotarpį, sujungiant kelias mažesnes paskolas į vieną konsoliduotąją paskolą), bet pakeistos sutarties sąlygos dažniausiai būna nepalankesnės skolininkui.
Paskolas teikia bankai (banko paskola), kredito unijos, greitųjų vartojimo kreditų bendrovės, lombardai (įkeičiant likvidžius kilnojamuosius daiktus, pavyzdžiui, tauriųjų metalų dirbinius), kitos finansinės ir nefinansinės įmonės, įstaigos ir organizacijos, valstybė, savivaldybės, fiziniai asmenys.
Pagal formą skiriamos įprastinės piniginės paskolos (grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, nacionaline ir užsienio valiuta), kredito kortelių, kredito limitų, kredito linijų suteikimas, prekinis kreditas, eurokreditas, faktoringas, forfeitingas, lizingas, mokestinės paskolos, valstybinės paskolos ir kita; pagal tikslą – būsto, vartojamosios (vartojamasis kreditas), studijų, verslo, investicinės, eksporto, importo, žemės ūkio, statybos ir kitos; pagal terminą – paskolos iki pareikalavimo (be nustatyto grąžinimo termino, kreditorius turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti grąžinti paskolą), terminuotosios paskolos, kurios gali būti trumpalaikės (mažiau kaip vienerių metų laikotarpiui, o kai vienas bankas skolina kitam – kartais ir vienai nakčiai, iki kitos darbo dienos), vidutinės trukmės (vieneriems–penkeriems metams) ar ilgalaikės (daugiau kaip penkeriems metams), ir neterminuotosios, vadinamosios amžinos paskolos (skolininkas turi teisę grąžinti paskolą bet kada savo nuožiūra, jeigu iki tol laiku moka palūkanas).
Kuo rizikingesnė paskola, tuo didesnė jos palūkanų norma. Paskolos palūkanų norma gali būti fiksuota (vienoda per visą sutarties laikotarpį) ar kintama (svyruojanti priklausomai nuo vidutinių tarpbankinių palūkanų normų, už kurias bankai skolina vieni kitiems, pokyčių). Kai kurie bankai už papildomą mokestį nustato klientams vadinamąsias palūkanų lubas – kintamos palūkanų normos maksimalią ribą, virš kurios ji nebus didinama, net jeigu tarpbankinės palūkanų normos rinkoje dar didės. Išimtiniais atvejais lengvatinės paskolos gali būti teikiamos ir be palūkanų (pavyzdžiui, iš valstybės biudžeto savivaldybėms). Imdamas paskolą banke skolininkas taip pat turi sumokėti sutarties sudarymo, turto vertinimo (jei jį vertina banko darbuotojai) ir kitus komisinius mokesčius.
Paskola suteikiama kreditoriaus ir skolininko tarpusavio pasitikėjimo pagrindu. Prieš išduodamas paskolą kreditorius turi visapusiškai įvertinti skolininko galimybes ateityje ją grąžinti: kliento patikimumą, mokumą (gaunamas pajamas ir esamus bei būsimus finansinius įsipareigojimus), prisiimamą riziką. Komerciniai bankai, saugodami savo indėlininkų interesus, neturi teisės išduoti paskolų, kurių grąžinimu abejoja, net jei kliento mokumas įvertinamas teigiamai. Kreditoriaus riziką mažina skolininko pateikiamos paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės: turto įkeitimas (nekilnojamojo turto, transporto priemonių, įvairių prekių, vertybinių popierių, indėlių ar taupomųjų sąskaitų, ateityje gautinų pajamų ir kitų, kurių likvidacinė vertė, nustatyta turto vertintojų ar banko darbuotojų, yra ne mažesnė už visų šiam klientui suteiktų paskolų bendrą sumą ir kitiems klientams suteiktų paskolų sumą, garantuotą to paties turto įkeitimu), hipoteka, kredito draudimas, kito fizinio ar juridinio asmens laidavimas ar garantija. Į šias priemones kreditorius turi teisę nukreipti paskolos išieškojimą, jei skolininkas negalės įvykdyti savo įsipareigojimų.
345
2047
paskolos sutartis