pãštas (it. posta < lot. positus – padėtas, pastatytas), ryšių įstaiga, priimanti, persiunčianti, išduodanti ir įteikianti adresatams įvairias siuntas.
Pašto sistema
Pašto sistema susideda iš ryšių įmonių ir įvairių rūšių transporto priemonių. Dažniausiai yra šalies pašto centrinė įstaiga, pašto skyriai, pašto punktai ar kiti padaliniai. Veikia nacionaliniai ir privatūs paštai. Korespondencija ir siuntiniai gali būti siunčiami į beveik visas pasaulio šalis automobiliais, traukiniais, laivais, lėktuvais (2016 pašto paslaugos nepasiekė 3,8 % pasaulio gyventojų ir daugiau kaip 14 % Afrikos gyventojų). Kartu su pašto paslaugomis daugelyje šalių teikiamos finansinės paslaugos, priimamos įmokos už įvairius mokesčius ir kita. Afrikos šalyse paštas padeda paskirstyti gyventojams vakcinas ir vaistus.
pašto vokai
bendrovės DHL automobilis veža pašto siuntas (Southampton, Jungtinė Karalystė)
Tradicinį paštą daugelyje sričių pakeitė elektroninis paštas, siuntimo procesą padaręs beveik momentiniu. Plačiai taikomos elektroninės sistemos leidžia kontroliuoti siuntos buvimo vietą visą jos siuntimo laiką. Tradicinio pašto teikiamų paslaugų daugeliu atvejų t. p. didėja, pvz., adresatams pristatant sveikinimus, kvietimus į įvairius renginius, reklaminius lankstinukus, internetu užsakytas prekes ir kita. Pašto paslaugas teikiančios didelės privačios bendrovės – FedEx ir UPS Jungtinėse Amerikos Valstijose, DHL, DPD, TNT Europoje – konkuruoja su valstybiniais paštais, ypač pristatant pašto paketus. 2016 pasaulyje buvo apie 677 350 paštų, juose dirbo daugiau kaip 5,3 mln. darbuotojų, per metus pristatoma daugiau kaip 300 mlrd. laiškų ir apie 8 mlrd. siuntinių.
Informacijos perdavimo būdai iki pašto atsiradimo
Jau gilioje senovėje ieškota būdų informacijai perduoti. Akmens amžiuje žmonės informaciją perduodavo piešdami, braižydami, iškaldami ar išdroždami įvairius ženklus. Laiškų pirmtakais galima laikyti tam tikrus daiktus, pvz., jei greta gyvenanti gentis atsiųsdavo strėlę, tai reiškė, kad skelbiamas karas, jei pypkę ir tabako – taika. Vėliau tokius daiktus pakeitė piešiniai, o atsiradus raštui – raidės.
Biblijos Pradžios knygoje aprašoma, kaip Nojus per pasaulinį tvaną kelis kartus paleido karvelį, kad šis praneštų, ar senka pakilęs vanduo. Kai karvelis snape atnešė alyvų šakelę, Nojus suprato, kad tvano pabaiga artėja. Karvelis buvo pirmasis pasiuntinys, atnešęs geros informacijos simbolį, egzistuojantį iki mūsų dienų.
Seniausių kultūrų šalyse (Indijoje, Kinijoje, Egipte, Asirijoje, Finikijoje ir kitur) karveliai ypač plačiai naudoti per karus kaip vieninteliai žinių pranešėjai. Buvo steigiamos specialios stotys su gerai išmokytais karveliais. Atsiradus telegrafui, telefono ryšiams karvelių pašto reikšmė gerokai sumažėjo, bet per karus vėl išaugdavo. Pvz., 1870–1871 kariaujant Vokietijai ir Prancūzijai, kai vokiečiai apsupo Paryžių, prancūzai ryšį galėjo palaikyti tik karveliais. Karveliai oro balionais būdavo išskraidinami iš apsupto miesto, o paleisti grįždavo į Paryžių su žiniomis; tokiu būdu buvo perduota apie 115 000 pranešimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai turėjo 150 000, sąjungininkai – 300 000 išmokytų karvelių. 100 kilometrų atstumą išmokytas karvelis įveikia greičiau nei per dvi valandas.
pašto tarnautojas su jūrų pašto karveliais Naval oro uoste (Anacostia, Vašingtonas, Jungtinės Amerikos Valstijos, 1925 gegužė)
Istoriniai šaltiniai rodo, kad kiekvienoje civilizacijoje buvo naudojamos tam tikros informacijos perdavimo priemonės. Senovės kinai, graikai, romėnai apie svarbiausius įvykius pranešdavo iš specialių bokštų signalizuodami degančiais fakelais. Pvz., per Trojos karą (12 a. prieš Kristų) žinios taip buvo siunčiamos 540 kilometrų atstumu. Valdant karaliui Kyrui (apie 530 prieš Kristų) persai tam tikru atstumu tarp kalvų statydavo stiprų balsą turinčius karius, kurie šaukdavo vienas kitam karaliaus įsakymus. Taip greitai buvo perduodamos žinios tokiu atstumu, kokį pasiuntinys pajėgtų įveikti per mėnesį.
Afrikos džiunglių gyventojai nuo seniausių laikų įvairias žinias perduodavo signaliniais būgnais, kurių garsas buvo girdimas net už 20 kilometrų. Pranešimas atstumą nuo Indijos vandenyno iki Atlanto vandenyno (apie 2000 kilometrų) taip įveikdavo per penkias-šešias valandas.
egiptiečių papirusas su demotinio rašto ženklais (650–300 prieš Kristų; Neapolio archeologijos muziejus)
Seniausi civilizacijos dokumentai, kurių amžius siekia 5000–4000 prieš Kristų, yra papirusai ir degto molio lentelės su Egipto hieroglifais ir Asirijos dantiraščiu. Molinėse lentelėse ir papiruso lakštuose palikti įrašai, padaryti apie 2000 prieš Kristų, liudija, kad jau tada būta puikiai ir gerai organizuoto pašto. Šumerai, babiloniečiai, asirai, finikiečiai, graikai, romėnai informacijai perduoti naudojo akmenis. Romėnai akmenyse iškaldavo kalendorius, įvairius valstybinius potvarkius. Tam tikslui naudodavo gražų šriftą. Daug piešinių ir įrašų buvo padaryta žvėrių kauluose. Daug vėliau kaip rašomoji medžiaga infomacijai perduoti pradėtas naudoti medis. Hetitai, vėliau graikai ir romėnai mėgo laiškus rašyti and medinių plokštelių. Jas romėnai vadino tabula. Vėliau graikai ir romėnai pamėgo rašyti ant vaško lentelių smaila lazdele stiliumi. Kinijoje 16–11 a. prieš Kristų naudoti kaulų ir vėžlių šarvai su įrašais apie tais laikais teikiamas pasiuntinių paslaugas. Įvairūs pranešimai, kariniai signalai naudojant ugnį ir dūmus iš švyturinių bokštų plačiai naudoti 11–2 a. prieš Kristų.
Gerai buvo organizuotas pasiuntinių paslaugų teikimas naudojant arklius.
Pasiuntinių paštas (iki 15 amžiaus)
Pirmasis žinomas pašto dokumentas, datuojamas 255 prieš Kristų, rastas Egipte. Bet ir iki to laiko pašto paslaugų jau būta visur, kur pasiuntiniai aptarnaudavo valdovus. Laikui bėgant religinės institucijos ir universitetai pradėjo naudoti savas pranešimų pristatymo sistemas, leidžiančias apsikeisti informacija. Apsikeitimo stotys buvo įkurtos šalia pasiuntinių maršrutų, todėl pagreitėjo pristatymas tolimais atstumais. Vėliau pasiuntinių paslaugomis leista naudotis ir privatiems asmenims.
Klestint žemdirbystei, gyvulininkystei ir amatams, iškylant pavienėms bendruomenėms atsirado gana primityvios valdymo, teismų ir įstatymų leidimo įstaigos. Joms visoms reikėjo pasiuntinių, kurie išnešiotų ir skelbtų valdžios įsakymus ir svarbiausias žinias. Tokie pasiuntiniai nuo pat rašto atsiradimo senovės tautose turėjo didelę reikšmę ir naudojosi įvairiomis privilegijomis.
Pirminio pašto raidoje galima išskirti tris pagrindinius etapus: pavieniai pėstieji pasiuntiniai, pėsčiųjų ar raitųjų pasiuntinių estafetės ir pavienių bendruomenių bei organizacijų pasiuntinių tarnybos. Į tūteles susukti senoviniai laiškai papirusai, greitų pasiuntinių nešami, keliaudavo į tolimus miestus ir valstybes. Babilonijos ir Ninevijos valdovai į kitas valstybes siųsdavo savo pasiuntinius bėgikus. Ypač garsūs buvo senovės graikų pasiuntiniai hemerodromai – pėstieji arba bėgikai, nešantys reikalingą informaciją dideliais atstumais. Jie visi buvo jauni, greiti ir narsūs. Tokių pasiuntinių tarnybos buvo paplitusios Egipte ir Graikijoje. Aleksandro Makedoniečio pasiuntinys Filonidas su skubia žinia 90 kilometrų atstumą įveikė per devynias valandas.
Pasiuntinių estafečių tarnybos buvo populiarios Indijoje. Maždaug kas tris mylias esančių kaimų pakraštyje stovėdavo palapinės, kuriose sėdėdavo žmonės, pasirengę bet kuriuo momentu išvykti. Kiekvienas jų turėdavo dviejų alkūnių ilgio lazdą su gale pritvirtintais varpeliais. Išvykęs pasiuntinys vienoje rankoje nešdavo laišką, o kitoje – lazdą su varpeliais. Tokie pasiuntiniai bėgdavo labai greitai. Palapinėse esantys žmonės iš tolo išgirsdavo varpelių garsą ir pasiruošdavo pakeisti atbėgantį pasiuntinį. Taip keisdamiesi pasiuntiniai pasiekdavo paskyrimo vietą.
Senovėje laiškai būdavo be voko, bet laišką perskaityti galėdavo tik adresatas. Laiško siuntėjas papiruso juostą ar pergamento skiautę spirale užvyniodavo ant apvalios lazdelės ir parašydavo laišką, paskui nuvyniojęs laišką jį pasiųsdavo adresatui. Laišką perskaitydavo tik tas, kuris iš anksto turėdavo tokio pat storio ir ilgio lazdelę. Molinė rašymo lentelė turėdavo tam tikrą specialų voką. Jį sudarė plonas dengiamasis molio sluoksnis, kuriame kartais būdavo užrašomas ir adresas. Tokio laiško siuntėjas lentelę su tuo vadinamuoju voku išdegdavo, kad vokas priliptų. Gavęs laišką adresatas jį pakaitindavo, o susidarę vandens garai lengvai atskirdavo voką nuo laiško.
Specialius pasiuntinius turėjo valdovai ir aukšto luomo žmonės. Nuo seniausių laikų iki 19 a. vidurio laiškai dažniausiai buvo vežami laivais ir raitelių arba arklių paštu. Persijoje laiškus išnešiodavo patikimi raiteliai. Karalius Kyras nustatė, kiek arklys gali nubėgti per dieną, ir padalijęs savo imperiją tokiais nuotoliais įsteigtuose mazguose pastatė pašto namus žirgams bei raiteliams. Viskas buvo sutvarkyta taip, kad pailsus vienam žirgui jį iš karto, net ir naktį, buvo galima pakeisti kitu, ir taip iki pat tikslo. Egipto faraonų pašto linija ėjo palei Nilą. Paštas buvo sutvarkytas panašiai kaip Persijoje. Pakeitimo stotys buvo nutolusios viena nuo kitos per pusdienį kelio. Laiškai buvo nešiojami keturis kartus per dieną: 2 kartus į vieną pusę ir 2 kartus atgal. Be greitojo pašto linijos, palei Nilą ėjo ir kita, lėtesnė, pėsčiųjų pasiuntinių ar kupranugariais išnešiojamų siuntų linija.
Senovės Romoje iš pradžių laišką buvo galima pasiųsti tik esant progai. Laiškus nešiojo padieniai nešiotojai. Vėliau turtingesni romėnai pradėjo samdytis nuolatinius laiškų išnešiotojus. Pvz., Cicerono žmona Terencija meldė savo vyrą pasamdyti jai nuolatinį laiškų išnešiotoją, kad kasdien galėtų gauti žinių iš mylimo vyro. Tik imperatorius Augustas įkūrė pirmąjį viešą Romos imperijos paštą, kuris tarnavo valstybinėms reikmėms. Iš pradžių laiškai buvo išnešiojami pėsčiųjų estafetės būdu, vėliau pėstieji tarnautojai pakeisti raiteliais ir vežikais. Paprasti piliečiai turėjo samdyti pėsčius ar raitus pasiuntinius. Valdiškas siuntas vežančiais vežimais pradėta pervežti ir keleivius: karius, aukštus valdininkus, dvasininkus. Imperatorius Augustas suprato informacijos greito perdavimo svarbą, todėl pradėjo rūpintis keliais. Garsiausias kelias buvo tarp Romos ir Kapujos, vėliau nutiesti plentai iš Romos į Galiją, Ispaniją ir net Bizantiją, Mažąją Aziją, Siriją ir Reino link. Per Alpių kalnus nutiestas svarbus plentas į Nyderlandus. Tankiausias pašto kelių tinklas buvo Šveicarijoje ir Pietų Prancūzijoje. Visos Vakarų Europos svarbiausios gyvenvietės buvo sujungtos pašto traktais.
pašto raitelis (Jungtinių Amerikos Valstijų pašto ženklas, 1875; Nacionalinis pašto muziejus)
Jau nuo seniausių laikų ryšius tarp tautų ir valstybių palaikydavo pirkliai. Keliaudami iš vienos šalies į kitą, jie pernešdavo rašytinę arba žodinę informaciją. Romėnus labai domino šiaurės kaimynai ir jie noriai su jais prekiavo. Gerai organizuota ir patikima buvo Hanzos pirklių pašto tarnyba. Jos pasiuntiniai keliavo maršrutu Hamburgas–Bremenas–Amsterdamas–Antverpenas. Toliau trasa ėjo į rytus: Stettinas (dabar Szczecinas)–Dancigas (dabar Gdanskas)–Karaliaučius–Ryga–Pskovas–Naugardukas. Pašto traktas, kuris jungė Liubeką, Rostocką, Stettiną, Visby su Ryga, Dorpatu (dabar Tartu), Reveliu (dabar Talinas), Ezeriu, Kaunu, Vilniumi, Pskovu, Naugarduku, Smolensku, buvo ypač svarbus Lietuvai. Pirklius dažnai užpuldavo įvairūs plėšikai, atimdavo iš jų ne tik vežamas prekes, bet ir laiškus.
Ryšiai tarp pavienių žemių ir dvarų buvo palaikomi raitaisiais pasiuntiniais žygūnais. Jų kelias driekėsi nuo vienos pilies iki kitos, pilių valdovai privalėjo aprūpinti juos ne tik nakvyne, maistu, bet ir pakeisti pavargusį žirgą nauju.
13 a. viduryje mongolai, užkariavę milžiniškus žemės plotus nuo Geltonosios jūros iki Karpatų, turėjo gerai organizuotą kinkytų vežimų – pastočių – tarnybą, vadinamąjį jamą. Jamo tarnyba buvo įvesta ir Rusijoje. Įvairiose valstybėse pastočių tarnyba, kai žmonės su vežimais pilyje privalėjo budėti savaitėmis, kad perimtų ir toliau vežtų valdovo pasiuntinius ir kurjerius, buvo vadinama angarija. Lietuvoje 13 a. buvo vežimų prievolė.
Vakarų Europos universitetai 12–14 a. turėjo savo pasiuntinių organizacijas. Prie universitetų, į kuriuos studentai susirinkdavo iš įvairių šalių, kūrėsi profesionalių pasiuntinių korporacijos, turinčios nemažai privilegijų. Ypač garsėjo Bolonijos, Neapolio, Salerno, Tulūzos, Paryžiaus universitetų kurjeriai.
Italų keliautojas Marco Polo 1298 supažindindamas Europą su Kinijos valstybiniu pasiuntinių paštu pavartojo žodį poste, kuris vėliau prigijo visame pasaulyje.
Reguliariai veikiančių valstybinių paštų atsiradimas ir plėtra (16–19 amžius)
Kai F. Magelanas plaukė aplink pasaulį (1519–1522), Vokietijoje pradėjo veikti pirmasis Franzo von Taxiso organizuotas paštas.
pašto diližanas (Wilcannia, Naujasis Pietų Velsas, Australija, 1900; nuotrauka iš leidinio Australia Post – the early years 1995)
Jau 16 a. viduryje beveik visi Europoje esantys pašto traktai buvo Taxisų giminės rankose ir jungė Briuselį, Antverpeną, Prahą, Vieną, Veneciją, Milaną, Romą, Madridą, kitus miestus. Šis paštas aptarnavo ir privačius asmenis, bet pagrindinis tikslas buvo vežioti valdiškas siuntas. 17 a. viduryje pavienės Vokietijos valstybės panoro turėti savo nuosavus valstybinius paštus, nes pamatė, kad ši veikla labai pelninga. Prūsijos kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas 1646 įsteigė savo valstybinį paštą, kuris aptarnavo ne tik valstybines įstaigas, bet ir pavienius asmenis. Tokią pašto struktūrą perėmė ir kitos šalys, pvz., Lietuva, Lenkija, Olandija, Švedija. Jos visos jungėsi bendrais pašto maršrutais. 17 a. siuntas reguliariai pristatydavo raiteliai, o nuo 18 a. pradžios jos pradėtos vežioti pašto karietomis – diližanais. Centralizuota pašto sistema Jungtinėse Amerikos Valstijose įdiegta 1693, pašto įstaigų sparčiai daugėjo: 1789 veikė 75, 1800 – 900, 1850 – 18 590, 1880 – daugiau kaip 40 000, 1895 – daugiau kaip 70 000.
Japonijoje paštas pradėtas kurti 1871 pagal Vokietijos pavyzdį, 1873 buvo paskelbtas valstybės monopolija ir nustatyti bendri tarifai spaudos leidiniams, registruotoms ir piniginėms siuntoms. Laisvai laiškai ir pašto perlaidos pradėtos siųsti 1875, siuntiniai – tik 1892, kai išsiplėtė geležinkelių tinklas. Siuntas tarp atskirų punktų nešdavo bėgikai ant nugaros ar persimetę per petį lazdą su ant jos galo pritvirtintu paketu. Japonija garsėjo dideliu kiekiu pašto dėžučių, kurios dideliuose centruose būdavo patikrinamos 12 kartų per dieną. Tik organizavus valstybinį paštą uždarytos šalyje veikusios Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos šalių pašto įstaigos.
Įvedus pašto paslaugas iškilo problema, kas turi sumokėti pašto išlaidas – siuntėjas ar gavėjas. Daugelyje šalių ilgai išliko paprotys, kad už gautą paštą turi sumokėti gavėjas, bet buvo neaišku, ką daryti, jei gavėjas atsisako sumokėti. 1653 vieno mažo Prancūzijos pašto savininkas pradėjo siūlyti vartotojams mažus popieriaus lapelius su įrašu kvitas už transporto apmokėjimą. 1814 Sardinijos pašto paslaugų teikėjai trumpam perėmė šią idėją. 1823 Švedijos parlamente buvo svarstytas ir atmestas siūlymas dėti ant vokų pašto atspaudus, kur būtų nurodyta laiško siuntimo kaina. 1840 buvo nutrauktas ir išankstinis pašto išlaidų apmokėjimas ant vokų klijuojant kvitus.
Plėtojantis amatams, pramonei, plečiantis šalių prekybiniams ryšiams, didėjo ir pašto reikšmė. Augo tarptautinių pervežimų kiekiai, iškilo siuntų saugumo, tarpusavio atsiskaitymų ir taisyklių suderinamumo klausimai. 17–18 a. apsikeitimas pašto siuntomis tarp šalių daugiausia vyko pagal dvišalius susitarimus, bet iki 19 a. jų gausa pradėjo trukdyti prekybai ir versui. Buvo nuspręsta supaprastinti tarptautinio pašto paslaugas.
Pašto reformos ir suvienodinimas tarptautiniu mastu 19 amžiuje
Pokyčiai prasidėjo nuo nacionalinių paštų reformos. Žinomiausia įvykdyta Anglijoje 1840 serui Rowlandui Hillui įvedus sistemą, pagal kurią už paštu siunčiamus laiškus turėjo būti sumokėta iš anksto. Be to, vienodi tarifai buvo taikomi visiems tam tikro svorio vidaus laiškams neatsižvelgiant į atstumą. Tam tikslui buvo išleisti pirmieji pašto ženklai.
1863 Jungtinių Amerikos Valstijų pašto ir telegrafo ministras Montgomery Blairas sušaukė Paryžiaus konferenciją, į kurią susirinko delegatai iš 15 Europos ir Amerikos šalių. Jiems pavyko nustatyti bendruosius tarpusavio susitarimų principus, bet nepavyko susitarti dėl tarptautinių pašto siuntų. Vyresnysis pašto pareigūnas Heinrichas von Stephanas iš Šiaurės Vokietijos konfederacijos pirmasis iškėlė Tarptautinės pašto sąjungos idėją.
1874 Šveicarijos vyriausybė Berne sukvietė tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavo atstovai iš 20 Europos šalių, Egipto, Jungtinių Amerikos Valstijų. Buvo pasirašyta Berno sutartis dėl Visuotinės pašto sąjungos įkūrimo (įsigaliojo 1875). Ja pavyko suvienodinti painias tarptautinių pašto paslaugų teikimo taisykles, kuriomis buvo nustatyta viena pašto teritorija, skirta tarpusavio apsikeitimui laiškais, pašalintos kliūtys, trukdančios laisvai judėti tarptautiniam paštui. 1878 organizacija tapo Pasauline pašto sąjunga.
Pasaulinė pašto diena
1969 Tokijuje vykusiame šešioliktajame Pasaulinės pašto sąjungos kongrese, spalio devintoji (Berno konvencijos pasirašymo diena) paskelbta Pasauline pašto diena.
2079