pastatų šiltinimas

pastatų šiltinimo iš išorės (sienų) fragmentas: 1 – cokolinis metalinis lovelis, 2 – šilumosizoliacijos plokštė, 3 – smeigė, 4 – klijai, 5 – stiklaplastikio tinklelis, 6 – glaistas, 7 – gruntas, 8 – dekoratyvusis tinkas

pastato išorinių sienų šiltinimas

pastat šitinimas, papildomos šilumos izoliacijos įrengimas seniau statytų pastatų atitvaroms, kurių šiluminė varža yra per maža. Pastatų išorinės sienos šiltinamos iš išorės arba iš vidaus. Šiltinimas iš išorės yra patikimesnis, be to, naudojant įvairias apdailos priemones gali būti keičiama išorinė pastato fasadų išvaizda. Šis būdas dažniau naudojamas, nors yra brangesnis (būtina įrengti pastolius). Sienos iš vidaus šiltinamos retai, nes sumažėja patalpos plotas, be to, tarp laikančiosios konstrukcijos ir šiltinamojo sluoksnio kondensuojasi drėgmė, kuri gali sugadinti konstrukcijas. Šiltinant sienas iš išorės pirmiausia paruošiamas šiltinamasis paviršius: nuimami lietvamzdžiai, apšvietimo įranga ir kitos detalės, smėlio srautu arba vieliniu šepečiu nuvalomi nešvarumai, seni dažai, atšokęs tinkas, paviršius nuplaunamas vandens srove, nelygumai užtaisomi cemento skiediniu (arba specialiu mišiniu).

Šiltinamos sienos apačioje pritvirtinamas laikantysis cokolinis metalinis lovelis. Ant sauso paviršiaus specialiais klijais klijuojamos šilumos izoliacijos plokštės taip, kad jų sandūros skirtingose eilėse nesutaptų. Jei šiltinama atitvara yra aukšta (daugiau kaip 8 m) arba veikiama smarkaus vėjo, šilumos izoliacijos plokštės dar tvirtinamos smeigėmis, kurių skaičius apskaičiuojamas. Pritvirtintas šilumos izoliacijos plokštes nuo mechaninio poveikio ir vandens apsaugo specialus glaisto sluoksnis, armuotas stiklaplastikio tinkleliu; jis t. p. sudaro tvirtą ir lygų apdailos sluoksnio (dažniausiai dekoratyviojo tinko, keraminių plytelių) pagrindą. Kartais daroma sausoji (kabamoji) šiltinimo sistema: prie paruoštos sienos mūrvinėmis horizontaliai prikalami mediniai impregnuoti tašeliai, tarp jų dedamos šilumos izoliacijos plokštės ir prikalamos vertikaliomis laikančiosiomis medinėmis lentelėmis, prie kurių tvirtinamos įvairios atmosferos poveikiams atsparios plokštės (eternito, plastikų, metalo). Šiltinant sienas iš vidaus šildomoji izoliacinė medžiaga (putų polistireno, mineralinės vatos plokštės ar kita) gali būti dedama tiesiog ant grindų. Nuo sienos nuvaloma apdaila (apmušalai, dažai, plytelės), smeigėmis pritvirtinami impregnuoti mediniai tašeliai, tarp kurių dedamos šilumos izoliacinės plokštės ir smeigėmis pritvirtinamos prie sienos, ant plokščių klijuojama garo izoliacija (stora polietileno plėvelė), po to medvarščiais prie tašelių tvirtinamos gipskartonio plokštės, kurios yra vidaus apdailos pagrindas (galima dažyti, apklijuoti apmušalais, plytelėmis). T. p. galima apšiltinti ir putų gipso blokelių mūru, kuris apsaugomas nuo garo tepamąja izoliacija. Rūsio sienas patogiausia šiltinti iš vidaus (panašiai kaip ir sienas). Iš lauko šiltinama tada, kai tokiu būdu šiltinamos sienos. Atnaujinama rūsio sienų hidroizoliacija, ant jos dedama šilumos izoliacija, cokolinė dalis papildomai padengiama armuotu tinku arba plokštėmis. Pastato sienų ir rūsio šiltinamieji elementai sujungiami. Rūsio perdanga šiltinama iš viršaus (įterpiant šiltinamąją medžiagą į grindų konstrukciją) ir iš apačios (iš rūsio pusės). Nešildomos pastogės perdanga šiltinama iš viršaus. Šiltinant šildomos pastogės (kai joje yra patalpų) stogo konstrukciją šilumos izoliacija dažniausiai dedama tarp esamų gegnių, po gegnėmis, ant gegnių, virš jos (po stogo danga) daromas vėdinamasis oro tarpas, o iš apačios klijuojama garo izoliacija, ant jos – vidaus apdaila, stogo kraige ir galuose įrengiami vėdinimo stoglangiai ir angos. Šiltinant pastatų atitvarines konstrukcijas (ypač iš vidaus) turi būti tinkamai įrengta garo izoliacija, nes nuo drėgmės mažėja šildomosios medžiagos šiluminė varža, genda atitvarinės konstrukcijos, be to, gali atsisluoksniuoti ar kitaip pasikeisti apdaila.

310