pastèlė (pranc. pastel, it. pastello < gr. pastē – (pa)barstytas), tapybos ir piešimo technika. Dažniausiai tapoma ant popieriaus (dažnai spalvoto) ar kartono. 17–18 a. naudotas ir pergamentas. Jei pagrindo paviršius labai lygus, į gruntą dedama pemzos ar marmuro dulkių.
O. Redon. Apolono vežimas (pastelė, tempera, apie 1910, Orsay muziejus Paryžiuje)
Skiriami 3 klasikinės pastelės būdai. Pirmasis – dažai ant pagrindo paskleidžiami labai plonu sluoksniu, ištrinami pirštu, odos gabalėliu ar susuktu popieriumi. Taip tapant perėjimai iš vienos spalvos į kitą beveik nepastebimi. Antras būdas – brūkšneliai dedami vienas šalia kito (tarpai lieka grunto ar pagrindo spalvos), kartais – ir vienas ant kito. Trečiuoju atveju abu būdai taikomi kartu. Dažniausiai pirmuoju būdu tapomas dangus, vanduo, antruoju – medžiai, žolė. Kadangi pastelės dažai prastai limpa prie pagrindo, negalima tepti daug sluoksnių. Šiuolaikinės pastelės podažis dažnai tapomas tempera, guašu, tušu. Pastelės technika tapyti paveikslai jautrūs mechaniniams pažeidimams, todėl dažnai pastelė yra padengiama fiksatyvu, t. p. įstiklinama. Koloritas laikui bėgant beveik nekinta, spalvos išlieka ryškios, intensyvios.
V. Kairiūkštis. Auksinis ruduo (pastelė, XX a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
1746