pãštininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigybė. Ankstyvuoju valstybės kūrimosi laikotarpiu informacijos skleidėjai buvo keliaujantys vienuoliai, krikščionybės platintojai, pirkliai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštus po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, į Prūsiją, Livoniją, Lenkiją ir kitur gabendavo jo pasiuntiniai, žygūnai (raiti kurjeriai), dvarionys. Atsirado pastočių prievolė. Pateikę valdovo raštą jie galėjo iš žemvaldžių gauti arklių, vežimų. Viena valstiečių, miestelėnų prievolių buvo laiškų nešiojimas iš vieno dvaro ar klebonijos į kitą. Pono laiškus gabendavo keliuočiai. 1562 Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui įsteigus Vilniaus–Krokuvos–Vienos–Venecijos pašto liniją paštininko tarnyba tapo reguliari, organizuota; paštininkų gabenama korespondencija per Vieną būdavo išsiuntinėjama po daugelį Vakarų Europos miestų. 17 a. nustatytas nuolatinis ryšys su Rusija. Valstybės pareigūnas paštininkas 17–18 a. buvo tituluojamas pašto generaliniu direktoriumi. Pirmasis žinomas 17 a. pirmoje pusėje buvo italas Carlo Montelupis, paskutinis – 18 a. pabaigoje Antonis Bazylis Dzieduszyckis. Sukurta pašto sistema dėl 17 a. vidurio–18 a. karų sunyko. Kartu didėjo pašto vežimo išlaidos. 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos paštininko tarnyba buvo pertvarkoma Rusijos pavyzdžiu (prie valstybinės reikšmės kelių, daugiausia apskričių centruose, įsteigtos pašto stotys, didesnių valsčių centruose – pašto punktai). Svarbiausi traktai ėjo iš Sankt Peterburgo per Vilnių į Varšuvą, iš Kuršo per Joniškį, Šiaulius, Tauragę į Tilžę.
1317