pastorãcinė teològija, ganýtojiškoji teològija, teologijos disciplina, tirianti evangelinę Bažnyčios veiklą. Atsižvelgiama į natūralumo ir veiksmingumo kriterijus, kuriami autentiško bažnytinio veikimo modeliai. Remiamasi Vatikano II susirinkimo (1962–65) mokymu. Pastoracinės teologijos objektas – Šventosios Dvasios gaivinama bažnytinės bendruomenės įvairialypė veikla konkrečiomis aplinkybėmis, skirta įgyvendinti Dievo išganymo planą. Taikoma analitinis ir kritinis metodai, labiausiai paplitęs vad. linijinis metodas. Daugelyje magisteriumo pastoracinio pobūdžio dokumentų pabrėžiamas matyti–įvertinti–veikti metodas. 21 a. dažniau taikomas empirinis kritinis metodas.
Pastoracinės teologijos elementų yra Biblijoje. Pastoracijai dėmesio skiriama nuo ankstyvosios krikščionybės. Popiežius Grigalius I Didysis parašė veikalą Pastoracijos taisyklės (Regula pastoralis 592), buvo skelbiami įvairūs dekretai, skirti Europos evangelizacijai. Laterano IV susirinkimas (1215) įsakė kiekvienoje metropolinėje Bažnyčioje turėti ganytojavimo meną išmanantį magistrą. Apžvalginio pobūdžio pastoracinei literatūrai atsirasti turėjo įtakos Tridento susirinkimo (1545–63) mokymas. Pirmąjį pastoracinės teologijos veikalą Pastoracinės teologijos enchiridionas (Enchiridion theologiae pastoralis 1591) parašė Triero vyskupas P. Binsfeldas. 18 a. Prancūzijos karalienei Marijai Teresei Austrei atlikus studijų reformą, pastoracinė teologija tapo teologijos disciplina.
Dažniausia pastoracinė teologija buvo tapatinama su techniniu ganytojų rengimu arba jai buvo priskiriamas uždavinys moksliškai tyrinėti tinkamo bažnytinio veikimo bruožus bei jo praktiką Bažnyčioje ir visuomenėje. Nuo 1970 pastoracinė teologija pradėta traktuoti kaip bažnytinio veikimo mokslas.
Žymiausi pastoracinės teologijos atstovai: F. X. Arnoldas, G. Otto, R. Zerfassas, N. Mette, P. M. Zulehneris, M. Midali, R. Tonelli, S. Lanza.