pãstotė (Lietuvoje), valstiečių prievolė savo transporto priemone vežti krovinius, valstybės ar dvaro pareigūnus, kariuomenę, ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu – ir priimamus kitų valstybių pasiuntinius.
Atsirado susikūrus Lietuvos valstybei (13 amžius). Pirmiausia pilių statybai ir remontui reikėjo atsivežti medžiagų, tiesti arba taisyti kelius, pristatyti įvairias duokles. Nuo 15–16 a. pasidarė įprastinė valstiečių prievolė feodaliniam žemvaldžiui. Nuo 16 a. antros pusės paplito visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Didikai ir bajorai savo dvaruose pastotes įvesdavo savo nuožiūra, jų skaičius nebuvo reglamentuotas. Valstybiniuose dvaruose pastočių skaičius priklausė nuo valstiečio dirbamos žemės kiekio ir nuo atstumo. Pagal tai ir pagal vežamo krovinio dydį baudžiauninkams būdavo įskaičiuojami laždieniai (pvz., už kiekvienus 20 varstų, t. y. kiek daugiau kaip 20 km, su kroviniu – viena lažo diena). Į tolimus didžiuosius miestus (Vilnių, Kauną) ir uostamiesčius (Liepoją, Rygą, Klaipėdą, Karaliaučių) pastotė buvo ribojama: 16 a. pabaigoje–18 a. iš valstiečių ūkio buvo reikalaujama nuo 1 iki 3 pastočių per metus. Varginančios pastotės buvo per 1830–1831 sukilimą kariuomenei pervežti, ypač prie didesnių kelių.
Panaikinus baudžiavą (1861) pastotė virto valstiečių valstybine prievole vežti valdininkus ir karius, paštą, kai kuriuos suimtuosius, nuteistuosius ir tremtinius. Važiuoti reikėjo paeiliui iki 32 km (30 varstų) atstumu. Lietuvos valstybėje kariai galėjo naudotis pastote iki 30 km, valstybės ir savivaldybių tarnautojai – iki 25 km atstumu.
Itin sunki pastotės prievolė buvo per I ir II pasaulinius karus, ypač Vokietijos okupacijų metais. Pastotės prievolė buvo išplėtota per SSRS okupaciją (1940–41 ir nuo 1944), kai valstiečiai, vėliau kolūkiečiai per metus atlikdavo kartais net po keliasdešimt kelionių. Pastotė išnyko pasibaigus žemės ūkio kolektyvizacijai.
1777
415