pastòzinė tapýba (it. pastoso – tešlos pavidalo), impãstas (it. impasto < pasta – tešla), tapymo technika. Tapoma teptuku arba mentele aliejiniais dažais, tempera, akrilu arba guašu tirštais faktūriškais potėpiais ant gruntuotos drobės, kartono, popieriaus, kartais – medžio. Nevienodo storio potėpiais sukuriamas reljefas, faktūra, daiktų apčiuopiamumo iliuzija, kūriniui suteikiama ekspresijos. Susiklostė 16 a. Venecijoje (Venecijos mokykla). 16–17 a. italų, flamandų, olandų, 18 a. – anglų tapyboje pastozinė tapyba naudota siekiant išryškinti šviesos efektus (tirštai dengtos tik šviesiausios kompozicijos vietos). 19 a. antroje pusėje impresionistai, ieškodami įvairesnių faktūrų, taip ėmė tapyti didesnes paveikslo dalis. Pastozinė tapyba buvo itin populiari 20 a. dailėje.
-impasto