pãsukos, pieno perdirbimo šalutinis produktas, gautas iš grietinėlės mušant sviestą. Rūgštingumas ne didesnis kaip 20–40 °T (priklauso nuo to, ar mušama iš saldžios, ar rūgščios grietinėlės). Cheminė sudėtis ir savybės priklauso nuo sviesto gamybos būdo. Turi 8,3–9,5 % sausųjų medžiagų (0,4–0,7 % riebalų, 2,9–3,2 % baltymų, 4,7–4,8 % laktozės, 0,6–0,7 % mineralinių medžiagų, vandenyje ir riebaluose tirpių vitaminų, fosfolipidų). Pasukų riebaluose yra biologiškai vertingų riebalų rūgščių (linolo, linolino), kurios pasižymi antisklerozinėmis savybėmis. Pasukų baltymuose yra nepakeičiamųjų aminorūgščių (cistino, lizino, metionino). Maistui vartojamos natūralios, raugintos, kaip varškės ir varškės produktų, lieso sūrio ir kitų rūgščių pieno produktų sudedamoji dalis. Pasukomis ir iš jų pagamintais acidofiliniais produktais šeriamas gyvulių prieauglis (pasukomis – ir kiaulės).
2561
Pasukų vartojimas Lietuvoje
Apie pasukų vartojimą maistui 18 a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje rašė K. Donelaitis. 19 a.–20 a. pradžioje Aukštaitijoje iš vienų pasukų, Žemaitijoje iš pasukų su pienu valstiečiai darydavo varškę, vadinamą bužę, arba sūrį. 19 a. pabaigoje ir 20 a. pirmoje pusėje aukštaičiai šviežias pasukas valgydavo su sausai virtomis bulvėmis, bulvių koše, užbalindavo barščius, pildavo į šaltibarščius, gerdavo vietoj vandens, kartais supildavo į rauginamą pieną. Žemaičiai pasukomis parūgštindavo bulvienę ir kitas sriubas, dzūkai pasukomis užmaišydavo miltines bandas. Kai kur pasukomis buvo prausiamas veidas. Intensyvėjant pieno ūkiui didesnę dalį pasukų sušerdavo kiaulėms.
2691