patològinė anatòmija, patològinė morfològija, mokslas, tiriantis sergančio žmogaus ar gyvūno organizmo audinių ir organų morfologinius pakitimus; patologijos dalis. Svarbiausias tikslas – nustatyti struktūrinius pokyčius, atsirandančius sergančiame organize. Skirstoma į bendrąją ir specialiąją patologinę anatomiją. Bendroji patologinė anatomija tiria kraujo, limfos sudėties pakitimus, medžiagų apykaitos sutrikimus, specialioji patologinė anatomija – ligų ir sindromų esmę, etiologiją, patogenezę, morfogenezę, eigą, komplikacijas, mirties priežastis. Tyrimo pagrindinis metodas – lavonų skrodimas (autopsija) ir iš gyvo žmogaus paimtų audinių tyrimas (biopsija). Daromi eksperimentai su gyvūnais, kuriami įvairių ligų eksperimentiniai modeliai. Naudojasi histochemijos, citochemijos, imunohistochemijos, kompiuterinės diagnostikos tyrimo metodais. Veterinarinės patologinės anatomijos duomenys svarbūs teismo veterinarijai, mėsos ir jos produktų veterinarinės sanitarijos ekspertizei, jais naudojamasi kuriant naujus kovos su gyvulių ligomis būdus.
Pasaulyje
Kaip savarankiška mokslo šaka patologinė anatomija pradėjo formuotis 18 a., bet jos pradmenų būta jau 2000 pr. Kr. Kinijoje, vėliau Indijoje. Senovės graikų gydytojas Hipokratas sukūrė humoralinę patologijos teoriją, teigiančią, kad ligą sukelia sutrikęs kūno skysčių mišinys. 300 pr. Kr. Egipte buvo skrodžiami žmonių lavonai. Pirmieji patologiniai anatominiai skrodimai, kuriais buvo stengiamasi atskleisti morfologinius pakitimus ir nustatyti mirties priežastį, buvo atlikti 6 amžiuje. Viduriniais amžiais lavonų buvo skrodžiama mažai (buvo draudžiama), 16 a. jų pradėta skrosti daugiau. 1554 J. F. Fernelis (Prancūzija), apibendrinęs to meto žinias apie organų pokyčius ligos metu, pirmasis pavartojo patologijos terminą. 1761 G. B. Morgagni veikale Apie anatomo ištirtas ligų vietas ir priežastis (De Sedibus et cousis morborum per anatomen indagatis 2 tomai, 1761) aprašė ligos klinikinių reiškinių ir patologinių anatominių pokyčių dėsningą ryšį. M. F. Bichat (1771–1802, Prancūzija) pirmasis pavartojo audinio ir sistemos terminus, aprašė mirusiųjų nuo įvairių ligų patologinius audinių ir organų pokyčius. 19 a. pradžioje patobulinus mikroskopą buvo galima nuodugniau tirti organizmo morfologinę sandarą. Buvo dažniau atliekami patologiniai anatominiai skrodimai mirties priežastims nustatyti. Patobulėjo jų atlikimo technika (K. Rokitansky, Austrija; R. Virchowas). Patologinė anatomija pradėta dėstyti kaip savarankiška disciplina. Daugelyje universitetų buvo įkurtos patologinės anatomijos katedros (1820 Vienoje, 1849 Maskvoje, 1859 Sankt Peterburge). 1828 išleistas pirmasis spalvotas patologinės anatomijos atlasas, kurį sudarė J. Cruveilhier (Prancūzija). Tiriant organus, audinius ir ląsteles buvo sukaupta ir susisteminta daug medžiagos. Ją apibendrino R. Virchowas knygoje Ląstelinė patologija (Die Cellularpathologie 1858). Jis teigė, kad gyvojo organizmo pagrindinis vienetas yra ląstelė ir ligą lemia jos morfologiniai pokyčiai.
20 a. pirmoje pusėje naudojant elektroninį mikroskopą buvo atrastos svarbiausios ląstelės skruktūros, jų sudedamosios dalys ir organoidai. 20 a. antroje pusėje tyrimams pradėti naudoti kompiuterinės diagnostikos būdai, kompiuterinė tomografija.
Lietuvoje
Pirmą kartą lavonas skrostas 1586, kai reikėjo balzamuoti karaliaus S. Batoro palaikus. Pirmąjį patologinį anatominį skrodimą Vilniuje 1770 atliko S. L.Bizijas, norėdamas nustatyti mirusio vaiko ligos priežastį. Ilgą laiką patologinė anatomija Vilniaus universitete buvo dėstoma kartu su kitomis medicinos disciplinomis. Jos dėstytojai (S. l. Bizijas, J. Briotė, J. Frankas, J. Lobenveinas) kartu kūrė ir pirmąjį patologinės anatomijos muziejų, kuris 1842 uždarius Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją buvo perkeltas į Kijevą. Patologinę anatomiją kaip savarankišką discipliną Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademijoje dėstė L. Siaurukas. Jis parašė Anatomijos vadovėlį (neišspausdintas). 1922 patologinės anatomijos katedros buvo įkurtos Vilniaus universitete ir Lietuvos universitete. Buvo rengiami specialistai, ligoninėse organizuojamos patologinės anatominės tarnybos. J. Lašienė ir J. Žilinskas Vytauto Didžiojo universitete kūrė (su kitais) Patologinės anatomijos muziejų, lietuvišką patologinės anatomijos terminiją.
Žymesnieji 20 a. pabaigos–21 a. pradžios patologai anatomai: R. Gailys, L. Griciūtė, J. Jankevičiūtė, A. Laurinavičius, R. Meškauskas, U. Mickys, D. Pangonytė, R. Ptašekas, A. Rudaitienė, E. Stalioraitytė, D. Vaitkienė. 1954 įkurta Lietuvos patologų anatomų draugija.
Veikalai
Svarbesni veikalai: A. Venckausko, A. Bistrickaitės-Rudaitienės Vaisiaus ir naujagimio mirties priežastys (1967), J. Lašienės ir E. Stalioraitytės Naujagimio endokrininės liaukos (1969, rusų kalba), R. Ptašeko Eksperimentinių reumatinių procesų patologinė morfologija (1984, rusų kalba), E. Stalioraitytės vadovėlis Patologinė anatomija (su kitais, 1986 22001).