patològinė fiziològija, mokslas, tiriantis liguistų procesų žmogaus ir gyvūno organizme atsiradimo, vystymosi, eigos ir baigties dėsnius. Skirstoma į bendrąją ir specialiąją patologinę fiziologiją. Bendrąją patologinę fiziologiją sudaro nozologija (tiria ligų esmę), etiologija, patogenezė (ligų raidos mechanizmus); ji t. p. nagrinėja organizmo reaktyvumo, paveldimumo, konstitucijos reikšmę patologijai, tipinius patologinius procesus (uždegimą, infekciją, navikų susidarymą, medžiagų apykaitos, kraujo apytakos, termoreguliacijos sutrikimus). Specialioji patologinė fiziologija tiria kvėpavimo, virškinimo, šalinimo organų, vidaus sekrecijos liaukų, kraujotakos, nervų sistemos funkcijų sutrikimų priežastis ir mechanizmą. Patologinės fiziologijos pagrindiniai metodai – eksperimentai su gyvūnais, klinikinio stebėjimo ir lyginamosios patologijos, arba evoliucinis, metodas (patologinis procesas tiriamas įvairių sistematinių grupių gyvūnų organizmuose). Kaip savarankiškas mokslas patologinė fiziologija pradėjo formuotis 19 a. viduryje (pradininkas prancūzų mokslininkas C. Bernard’as), bet bendrų žinių apie ligas, žmogaus organų ar jų sistemų pažeidimus aptinkama nuo 16 amžius. Eksperimentinių duomenų apie organizmo sandarą ir funkcijas 16–18 a. paskelbė A. Vesalius (Belgija), W. Harvey (Anglija), R. Descartes’as (Prancūzija), M. Malpighi (Italija). 17 a. susiklostė 2 patologinės fiziologijos kryptys: jatrocheminė (visus gyvybinius procesus aiškino cheminėmis reakcijomis) ir jatrofizikinė (sveikatos sutrikimo ir ligų priežastis aiškino fizikos, ypač mechanikos, dėsniais). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje G. B. Morgagni (Italija) ir M. F.-X. Bichat (Prancūzija) mokslo darbai padėjo pagrindą patologinės fiziologijos anatominei krypčiai. R. Virchowas (Vokietija) 1858 sukūrė ląstelinės patologijos teoriją. Pradėti daryti eksperimentai su gyvūnais (F. Magendie, Prancūzija; J. P. Mülleris, Vokietija; A. Filomafitskis, Rusija). 19 a. pabaigoje L. Pasteurui (Prancūzija), R. Kochui (Vokietija) ir kitiems atradus kai kuriuos mikroorganizmus paaiškėjo daugelio infekcinių ligų priežastys. Didelę reikšmę turėjo I. Mečnikovo (Rusija) darbai apie uždegimą, imunitetą, organizmo autointoksikaciją; jis sukūrė lyginamosios patologijos metodą. Fiziologinei krypčiai susiformuoti svarbūs C. Bernard’o (Prancūzija), I. Pavlovo, V. Pašutino (abu Rusija) darbai. 20 a. pradžioje H. Schade (Didžioji Britanija) sukūrė molekulinės patologijos teoriją, teigiančią, kad daugelis patologinių pokyčių prasideda dėl ląstelės fizikinių ir cheminių procesų sutrikimų. 20 a. antroje pusėje H. Selye (Kanada) sukūrė streso koncepciją: žalingas veiksnys organizme sukelia stresą (įtampą), kuris priverčia organizmą mobilizuoti apsaugines jėgas.
Lietuvoje
Patologinės fiziologijos pradmenų yra 1584 Vilniuje išleistoje S. Batoro gydytojo S. Simonijaus knygoje Medicinos ir fizikos komentarai ir kiti raštai (Commentoriola medica et physica ad aliquot scripta). Fiziologijos ir patologinės fiziologijos pagrindus veikale Organinių būtybių teorija (Teoria jestestw organicznych 2 tomai, 1804–11) aprašė A. Sniadeckis. Jis nustatė, kad tarp patologinio veiksnio kokybinio poveikio ir organizmo reakcijos, jo konstitucijos ir kompensacinių galimybių yra kintama sąveika. Beveik visose disertacijose, kurios 1793–1842 buvo apgintos Vilniaus universitete ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje, yra vertingų patologinės fiziologijos duomenų. Pvz., 1812 A. Savicko disertacijoje apie vėžį išsamiai nagrinėjamos navikinių ligų patologinės fiziologijos problemos. Vilniaus universitete patologinę fiziologiją ir kitus su ja susijusius dalykus 1781–1824 dėstė S. L. Bizijas, J. Langmejeris, A. L. Bekiu. 1824–42 Bendrosios patologijos katedrai vadovavo A. Abichtas. 1922 Vilniaus universitete vėl įkurta Bendrosios patologijos katedra. Joje įrengtas vivariumas, pradėtas sistemingas eksperimentinis darbas, imta nagrinėti imunologijos ir onkologijos problemos. Daug toje srityje pasidarbavo K. Pelczaras. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) patologinės fiziologijos klausimai daugiausia buvo nagrinėjami fiziologijos, patologinės anatomijos, bendrosios chirurgijos paskaitose. V. Lašas tyrė anafilaksinio šoko patogenezę. Patologinę fiziologiją, kaip atskirą dalyką, nuo 1945 dėstė Kauno medicinos institute (1946–50 Kauno universitetas). 1951–79 Kauno medicinos institute veikė Patologinės fiziologijos katedra. Buvo tiriama baltymų apykaitos sutrikimai piktybinių navikų, eksperimentinio miokardo infarkto, aterosklerozės atveju. Vilniaus universitete 20 a. 6–8 dešimtmetyje sukaupta naujų duomenų apie šoko patogenezę, pirogeninių medžiagų veikimo mechanizmą, limfos sudėtį, kapiliarų pralaidumo reikšmę įvairių patologijų atvejais (J. V. Gutauskas, J. Jurša, B. Penkauskas). Tiriamas organizmo reaktyvumo kitimo poveikis piktybinių navikų augimui, priešnavikinių cheminių preparatų kūrimas, jų veikimo mechanizmas (S. Keblas, A. Vileišis). Žymesnieji 20 a. antros pusės–21 a. pradžios patofiziologai – V. Astrauskas, R. V. Kazakevičius, S. Keblas, A. Kondrotas, V. Kutorga, A. Vileišis. Daugiausia buvo tiriama alerginių reakcijų patogenezės mechanizmai (A. Kondrotas), reumatinio proceso patogenezės mechanizmai (V. Astrauskas, R. V. Kazakevičius). 1957 įkurta Lietuvos patologų fiziologų mokslo draugija.
Svarbesni veikalai
A. Vileišio Patologinė fiziologija (1974), autorių kolektyvo Alerginio reaktyvumo formavimasis (1983, rusų kalba), Patologinė fiziologija (1991), Burnos patologinė fiziologija (2001), Klinikinės imunologijos įvadas (2001), R. V. Kazakevičiaus Hipoksija. Oksidacinis stresas. Apoptozė (2007).
1334