patosas

patòsas (gr. pathos), pakilus dvasinis susijaudinimas, aistra, susijusi su žmogui labai reikšminga veikla ir jos tikslais. Svarbus meno kūryboje, savaip papildo vaizdavimo ir išraiškos būdą, stilių, tapdamas tragiškumo, didingumo, dramatiškumo komponentu. Reiškiamas metafora, palyginimu, emocionaliu pasakojimu. Retorikoje laikomas vienu įtikinėjimo būdų, veikiančių publikos emocijas, simpatijas ir vaizduotę. Patosą išreiškiantis oratorius privalo išmanyti publikos nuostatas, įsitikinimus, vertybes. Antikoje patosas, kaip nežabota aistra, dažniausiai buvo laikomas pastovaus dorovinio charakterio (etoso) ir proto (logo) priešprieša. F. Schilleris pakilų patosą laikė estetikos viena svarbiausių sąvokų, išreiškiančių žmogaus laisvę ir pergalę kovoje su kančiomis. G. W. F. Hegelis jį laikė tikruoju bet kokio meno centru, priskirdamas jam racionalų turinį.