patriarchas

patriárchas (gr. patriarchēs – protėvis, giminės pradininkas), ankstyvosios krikščionybės laikais – vyskupų garbės titulas svarbiausiuose krikščionybės centruose. Terminas pradėtas vartoti 6 amžiuje. Tikėtina, kad patriarcho titulas pradėtas teikti vyskupams tų vyskupijų, kuriose anksčiau veikė apaštalai: Romoje ir Antiochijoje – šv. Petras, Jeruzalėje – šv. Jokūbas, Konstantinopolyje – šv. Andriejus, Aleksandrijoje – šv. Morkus. Konstantinopolio IV susirinkimas (869–870) nustatė patriarchų garbės eilę: Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės. Patriarcho teises suteikdavo popiežius; patriarchai buvo pavaldūs popiežiui. Po Bažnyčios schizmos (1054) Rytų Bažnyčios patriarchai, nepripažįstantys popiežiaus viršenybės, įkūrė autokefalinius patriarchatus.