patriciatas

patriciãtas (lot. patriciatus < patricius – kilmingas), vidurinių amžių Vakarų ir Vidurio Europos miestų gyvetojų turtingiausias privilegijuotasis sluoksnis. Pavadinimas nuo senovės Romos patricijų. Patriciatas pradėjo formuotis 10−11 amžiuje Europoje, kai didėjant miestams nedidelė dalis juose gyvenančių nekilmingų giminių užsitikrino sau ypatingas teises. Šių giminių išskirtinė padėtis išpradžių rėmėsi ūkine galia − jie buvo didesnės prekybos, miesto žemės plotų, didesnių ar svarbesnių pastatų savininkai. 12−13 amžiuje daugelis miestų tapo savavaldžiai, valdžią juose užgrobdavo turtingesni miestiečiai, jie pasirūpino, kad priklausymas patriciatui taptų paveldimas. Šie procesai buvo ypač ryškūs Italijoje ir Vokietijoje, kurioje į patriciatą patekdavo ir imperijos riteriai, administratoriai bei ministerialai. Jie siekė lygaus bajorijai statuso, bet patriciato sluoksnis, išskyrus retus atvejus (pvz., Venecijos respublika), netapo teisiškai uždaras, jį nuolat atnaujindavo išeiviai iš kitų socialinių sluoksnių. Patricijai siekė užsitikrinti išimtines teises miestų savivaldos organuose, bet dėl žemesniųjų klasių priešinimosi − ne visada sėkmingai. Ilgainiui vis daugiau miesto valdymo funkcijų perimdavo valstybės centrinė valdžia, patriciato reikšmė keitėsi, galutinai sluoksnis išnyko naikinant feodalines privilegijas.