šv. Patriko statula (2000) ant Taros kalvos Meatho grafystėje
Pãtrikas (lot. Patricius), 4 a. antra pusė–5 a. pirma pusė, krikščionių misionierius; laikomas Airijos globėju. Šventasis (šventė – kovo 17). Diakono sūnus. Gimė romėnų valdomoje Britanijos salos dalyje (tikslesnė vieta nežinoma). Sukakęs 16 m. buvo pagrobtas iš tėvo dvaro ir išvežtas vergauti į Airiją. Čia 6 m., manoma, prie Slemisho kalno (Antrimo grafystė) piemenavo. Pabėgo į Britaniją. Vėliau grįžo į Airiją, kur (manoma, šiaurinėje ir šiaurės vakarų dalyje) po 431 sėkmingai skleidė krikščionybę tarp piktų. Parašė dvasinės autobiografijos pobūdžio veikalą Išpažintis (lot. Confessio) ir Laišką (lot. Epistola), manoma, savo vadovybei, prašydamas ekskomunikuoti Korotiko (britų karvedžio) kareivius, kurie nužudė arba paėmė į nelaisvę kai kuriuos iš Patriko naujakrikštų.
Nuo 7 a. pradžios Patrikas minimas kaip Airijoje išskirtinai gerbiamas šventasis; kaip ir daugelio pirmo tūkstantmečio šventųjų Patriko formaliai nekanonizavo Romos popiežius, šventuoju jį pradėjo laikyti Airijos vietinės bažnyčios. Patriko kultas ypač sustiprėjo 12 a., piligrimai pradėjo gausiai lankyti menamus jo palaikus Downpatricke (dabar Šiaurės Airija) ir menamas jo kančių vietas Donegalo grafystėje. Naujaisiais laikais Patrikas tapo Airijos identiteto simboliu, 20 a. liaudyje įsitvirtino mitologizuotas jo paveikslas. Šv. Patriko diena švenčiama visose šalyse, kur yra airių išeivių. Ikonografijoje vaizduojamas kaip vyskupas žalios spalvos liturginiais drabužiais su mitra ir pastoralu. Atributai – trilapis dobilas (manoma, Patrikas jį naudojo aiškindamas Švenčiausiąją Trejybę).
Šv. Patriko dienos paradas (2014, Dublinas)