patriotzmas (gr. patriōtēs – tėvynainis), dorovinis ir politinis principas, socialinis jausmas, atspindintis tėvynės meilę, prisirišimą prie tėvynės, didžiavimąsi jos praeitimi ir dabartimi, pasirengimas aukoti asmeninius interesus savo tautos ir tėvynės interesų vardan. Patriotizmo psichologinis pagrindas yra priklausymo konkrečiai bendrijai, socialinei sistemai jausmas. Etiniu požiūriu patrioto doroviniai įsipareigojimai ar altruizmas savos bendruomenės nariams yra didesni nei ne nariams, todėl kai kurie mokslininkai patriotizmą kartais lygina su rasizmu ir priešina jį doroviniams įsipareigojimams vienodai visiems žmonėms – kosmopolitizmui. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos arba valstybės; tuomet jis virsta šovinizmu.
Istorijoje patriotizmo samprata kito. Senovės Graikijoje jis buvo suprantamas ne vien kaip tapatinimasis su miestu-valstybe (poliu), bet reiškė požiūrį į savo teritorijos žmonių kalbą, religines tradicijas, etiką, įstatymus ir atsidavimą bendrai gerovei. Nebuvo būtina pritarti viskam, kas yra valstybėje, buvo galima supančią aplinką vertinti kritiškai, siekti, kad ji taptų geresnė. Vietinį patriotizmą daugiausia skatino skirtingi religiniai tikėjimai ir vietos valdžia, kuriai buvo svarbus gyventojų lojalumas, pasirengimas gintis nuo priešų. Senovės Romos imperijoje valdantieji ieškojo naujų patriotizmo formų. Geriausiai tam tiko krikščionybė (skelbė visų imperijos žmonių ir tautų lygybę), jos plitimas naikino ir užgožė vietinius tikėjimus, padėjo formuoti bendravalstybinį patriotizmą. Viduriniais amžiais lojalumas pilietinei visuomenei sumenko, jį pakeitė ištikimybės konkrečiam valdovui principas. Šis požiūris keitėsi plintant Šviečiamojo amžiaus idėjoms. Patriotizmu pradėta laikyti pasišventimą bendriems visos žmonijos interesams (pavyzdžiui, labdaringa veikla, vergovės, per griežtų bausmių kritika), patriotas dažnai buvo tapatinamas su revoliucionieriumi. 19 amžiuje patriotizmo samprata tapo prieštaringa: patriotizmas buvo panašus į giminingas nuostatas išreiškiančią ideologiją nacionalizmą, aukštinantį vienos tėvynės, vienos tautos meilę, ir kartu jam prieštaravo. Atsirado patriotizmo kritikų, kurie nurodė tokį paradoksą: jei patriotizmas yra tarnavimas gėriui, o per karą kovojančių pusių kariai yra patriotai, t. y. vienodai ištikimi teisingam principui, tuomet jie vienas kitą žudo gėrio vardan, nors etika draudžia gėrio vardan žudyti. 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje patriotizme esantį prieštaravimą tarp universalių vertybių ir prisirišimo prie vietos tradicijų bandoma išspręsti teigimu, kad šie dalykai vienas kitą labiau papildo nei skiria. Mąstytojai jau seniai pastebėjo, kad tikrasis patriotizmas dažniausiai dera su kitomis dvasinio gyvenimo apraiškomis, patriotas siekia konkrečiame krašte įgyvendinti, jo manymu, universalų žmonijos sambūvio idealą, tai yra universalių vertybinių nuostatų neturintys žmonės retai būna ir savo krašto patriotai. 21 amžiaus pradžioje patriotizmas dažniausiai tebėra laikomas svarbia žmogaus asmenybės dalimi, jam ugdyti pasitelkiama valstybės švietimo sistema, žiniasklaida, įvairios patriotinės organizacijos, kuriami valstybių himnai ir kita simbolika, šiam tikslui padeda valstybinių ir tautinių švenčių minėjimas.