patrstika (lot. patristica < pater, kilm. patris – tėvas), teologijos filosofijos koncepcijos, kurias plėtojo krikščionių apologetai, katechetai ir Bažnyčios Tėvai. Patristikos objektas – 2–8 a. religiniai raštai, t. p. ir eretikų bei nežinomų autorių religiniai tekstai. Jie renkami ir sisteminami pagal teologinę tematiką. Patristinio laikotarpio krikščionių autoriai suformulavo savitą požiūrį į Dievą, pasaulį ir žmogų. Patristika yra glaudžiai susijusi su dogmų istorija. 2–3 a. apologetikai būdinga krikščionybės pateikimas graikų filosofijos sąvokomis, naudojimasis Platono, Filono Aleksandriečio, Plotino ir stoikų filosofijos veikalais. Bažnyčios Tėvai polemizavo su gyvenamojo laikotarpio filosofijos idėjomis, ieškojo būdų, kaip krikščionybės tikėjimo tiesas pateikti antikinės kultūros žmogui. Apologetai Kristaus mokymą suprato ne tik kaip religiją, bet ir kaip filosofiją; rėmėsi ne tik tikėjimu, bet ir protu, todėl krikščionybę iškėlė į vieną lygmenį su filosofija. Į krikščionybę atsivertę pagonys į krikščionių bendruomenes atsinešė pagoniškosios filosofijos suformuotus įsitikinimus. Kai kurių krikščioniškosios pasaulio sampratos komponentų pirmykščiame tikėjime apskritai nebuvo, tad jie galėjo būti įvairiai aiškinami – susidarė sąlygos svetimai įtakai. Tuos komponentus reikėjo suformuluoti ir paaiškinti. Tam dažniausiai buvo naudojamos graikų filosofijos sąvokos. Pirmaisiais krikščionybės amžiais graikų filosofijos sąvokos buvo taip persiėmusios religijos, jog galėjo būti pritaikytos bet kuriam tikėjimui. Krikščioniškoji filosofija formavosi įvairiais aspektais pasitelkdama Platono, Aristotelio, stoikų, kinikų, vėliau – neoplatonikų idėjas. Iš platonizmo perėmė idealistinį požiūrį į pasaulį ir įsitikinimą, kad dvasinis pasaulis yra aukštesnis už materialųjį, iš aristotelizmo – Dievo, kaip pasaulio pirminės priežasties ir tikslo, koncepciją, iš stoicizmo – požiūrį, kad materialusis pasaulis yra prisotintas dvasiškumo, iš kinikų filosofijos – abejingumą laikiniems dalykams, skepticizmas, nepripažindamas juslinio bei protinio pažinimo vertės, netiesiogiai teikė argumentų tiems, kurie apreiškime ir įkvėpime matė tiesos pažinimo šaltinį. Graikų filosofijos sistemų įtaka veikė ne krikščioniškojo mokslo branduolį, o tik jo sąvokinį įprasminimą bei sistemos plėtrą. Graikija teikė krikščioniškajai filosofijai formų, o kai jos nesiderino su ortodoksiniu tikėjimu, Bažnyčia jas atmesdavo. Ankstyvojoje krikščionių filosofijoje yra panašumų su to laikotarpio pagonių filosofija, bet būdinga ir saviti bruožai: požiūris, kad Dievas yra žemėje ir širdyse, nuostata, kad meilė ir malonė yra gyvenimo pamatas, ryšku savita Dievo ir santykio su Dievu samprata. Ankstyvoji patristika perėmė graikų filosofijos apibrėžimą, bet jam suteikė kitą prasmę. Jonas Damaskietis filosofijos kaip išminties meilės apibrėžimą aiškino, kad tikroji išmintis yra Dievas, tad meilė Dievui yra tikroji filosofija; aiškindamas filosofiją kaip supanašėjimą su Dievu, jis teigė, jog tai pasiekiama ne tik išmintimi, bet ir teisingumu bei dievobaimingumu. Labiausiai patristikai nusipelnė šv. Justinas Kankinys, šv. Irenėjas Lionietis, Origenas, Tertulijonas, šv. Bazilijus Didysis, Grigalius Nysietis, šv. Grigalius Nazianzietis, šv. Jonas Auksaburnis, šv. Augustinas ir kiti.
Patristika pagal uždavinius skirstoma į apologetinę ir sisteminę. Pirmieji krikščionių teologiniai bandymai kilo iš dvejopų – vidinių ir išorinių – paskatų. Teologija turėjo ginti tikėjimą nuo išorės priešininkų ir šiems parodyti, kad ji atitinka proto reikalavimus: tai buvo apologetų siekis. Kita vertus, buvo būtina pažiūras išdėstyti nuosekliai: tai buvo sistemintojų uždavinys. Apologetai tobulino krikščionių doktrinas atsižvelgdami į ginčus ir poreikius, todėl neišvengė fragmentiškumo. Sistemintojai stengėsi aprėpti krikščioniškojo požiūrio į pasaulį visumą, jie nužymėjo pagrindinius teologijos raidos etapus.
Pagal atsiradimo vietą patristika skirstoma į Rytų ir Vakarų, t. y. į graikų tėvų (susijusių su graikiškąja aplinka ir rašiusių graikų kalba) ir lotynų tėvų (rašiusių lotynų kalba).
Rytuose svarbiausias centras buvo Aleksandrija, garsėjusi Katechetų mokykla; be to, teologinių mokyklų bei centrų buvo Cezarėjoje, Antiochijoje, Gazoje, pagaliau ir Atėnai tebevaidino svarbų vaidmenį. Vakaruose teologijos sostinė buvo Roma, bet ir kolonijos (pirmiausia Afrikoje) davė iškilių mąstytojų. Šios dvi grupės skyrėsi ne tik geografija: Rytuose plėtojosi aplinkoje, kur viešpatavo tradicinis polinkis į filosofines spekuliacijas ir kur dirbti skatino konkurencija su pagoniškomis koncepcijomis; čia kilo ir pirmosios krikščioniškosios sistemos. Kitaip buvo Vakaruose, kur praktiška romėniškoji aplinka ir tarp krikščionių žadino priešiškas filosofijai nuotaikas. Vakaruose ilgą laiką reiškėsi tik apologetai, todėl čia ilgai buvo pasigendama sistematinio požiūrio. Vakaruose susiformavo originali teologijos sistema.
Patristikos laikotarpis chronologiškai skirstomas (lent.) į parengiamąjį ir ieškojimų periodą, trukusį beveik iki Nikėjos susirinkimo (325), ir į ponikėjinį laikotarpį; šiuo laikotarpiu suformuluotos pamatinės dogmos, kuriomis toliau vadovavosi patristika. Jos krikščioniškųjų sistemų raida vyko kuo didesnio savarankiškumo svetimų sistemų atžvilgiu ir kuo nuoseklesnio atitikimo tikėjimui kryptimis. Raida buvo keturių pagrindinių fazių. Pirmai fazei būdinga gnostikų sistema, gyvavusi 2 a., buvo nekrikščioniškos (rytietiškos, negraikiškos) kilmės, todėl nesiderino su krikščioniškuoju mokslu. Aleksandrijos tėvų, pirmiausia Origeno, sistema buvo sukurta 3 a. savarankiškai pačių krikščioniškųjų mąstytojų, bet ji dar aiškiai orientavosi į graikų filosofijos sistemas. Kapadokijos tėvų, pirmiausia Grigaliaus Nysiečio, sistema, klestėjusi 4 a., jau po Nikėjos susirinkimo, rėmėsi ankstesne Origeno filosofijos sistema, bet derino ją su Bažnyčios tradicija. Augustino filosofijos sistema, gyvavusi 4 a. pabaigoje–5 a. pradžioje, kitaip nei trys pirmosios, buvo savarankiškiausia ir labiausiai atitiko krikčionybės tikėjimą. Apologetai atskirų sistemų nesukūrė, bet savąja veikla sudarė sąlygas joms atsirasti. Rytų apologetai paskatino aleksandriškosios ir kapadokiškosios filosofijos sistemų formavimąsi, o Vakarų apologetai, kurių originaliausias mąstytojas buvo Tertulijonas, atstovavo ikiaugustiniškajam krikščionybės raidos etapui.
1
908