patrstinė ekonòminė mints, Bažnyčios tėvų ir kitų patristikos laikotarpio bažnytinių rašytojų ekonominis mokymas, paremtas graikų filosofijos, romėnų teisės palikimu ir ypač Šventojo Rašto normomis.
Žymiausi atstovai – Ambraziejus, Bazilijus Didysis, Jonas Auksaburnis, Klemensas Aleksandrietis, Tertulijonas.
Patristinė ekonominė mintis skelbė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, dėl to smerkė vergiją ir bet kokį žmonių išnaudojimą. Sukūręs pasaulį Dievas davė Žemę visiems žmonėms, jų turtas iš pradžių buvo bendras ir tik dėl žmonių godumo ir nesantaikos atsirado privati nuosavybė ir didžiulė socialinė nelygybė. Vis dėlto pasaulietinių įstatymų reikia laikytis, o gerovę sau galima susikurti tik sąžiningu darbu. Kitaip nei senovės Graikijos ar Romos mąstytojai, Bažnyčios tėvai teigė, kad sunkus fizinis darbas nežemina žmogaus, jis kuria ekonomines gėrybes, kurių reikia kitiems žmonėms, ir turi būti visų gerbiamas. Patristinės ekonominės minties atstovai griežtai smerkė palūkininkus ir nesąžiningus pirklius, gaunančius didelį pelną iš kitų žmonių vargo, bet patį prekybos verslą (jei nenustatomos nepagrįstai didelės kainos) laikė būtinu žmonijos ekonominiam klestėjimui: Dievas nevienodai paskirstė įvairioms šalims gamtos išteklius ir žemės ūkio produktus, kad skatintų tautų draugiškus mainus ir sujungtų jas taikos ryšiais. Patristinė ekonominė mintis smerkė didelių turtų vaikymąsi siekiant pralenkti kitus savo gerove ir prabanga, nes tikrasis žmogaus turtas yra Dangaus karalystė, ir netgi žemiškajame gyvenime turtingas ne tas, kas daug turi, bet tas, kam pakanka to, ką turi. Privati nuosavybė pati savaime nėra blogis, bet ji dažnai didina žmonių savimeilę, godumą ir pavydą, trukdo atsigręžti į Dievą. Dėl to Jėzaus Kristaus sekėjai turi riboti savo vartotojiškus poreikius, pasidalyti turimais turtais su vargšais ir taip padėti įveikti pasaulio skurdą.
Patristinės ekonominės minties idėjomis vėliau rėmėsi kanoninės ekonominės minties atstovai (Augustinas, Tomas Akvinietis ir kiti).
scholastinė ekonominė mintis