patronimai

patronmai (gr. patrōnymios – pavadintas pagal tėvą), istoriniai asmenvardžiai, vediniai iš tėvo asmenvardžio (vardo, pavardės, pravardės, slapyvardžio). Trinarėje įvardijimo sistemoje (vardas, tėvavardis, pavardė), gyvuojančioje rytų slavų kalbose, vartojamas tėvavardis. Skiriamasis patronimų bruožas – priesagos, kurias įprasta vadinti patroniminėmis. Lietuvių kalboje vyrus įvardijantys patronimai dažniausiai buvo sudaromi su lietuviškomis priesagomis ‑aitis, ‑onis, ‑ūnas, ‑ėnas ir slaviškomis ‑ovič, ‑evič. Moteris įvardijantys patronimai dažniausiai buvo sudaromi su lietuviškomis priesagomis ‑aitė, ‑aičia, ‑yčia, ‑ūčia ir slaviškomis ‑ovna, ‑evna. Patronimai buvo sudaromi iš įvairių vardų lyčių: senųjų lietuviškų dvikamienių asmenvardžių ir jų trumpinių (Dawnaronis < Daunoras, Girdwaynowicz < Girdvainis, Dawgintayte < Daugintas, Girdwilicia < Girdvilas, Narwidovicz < Narvydas), iš krikšto vardo įvairių lyčių (Petraytis < Petras, Stasionis < Stasys, Stankunas < Stankus, Jakubaicia < Jokūbas, Abramowna < Abraomas, Adamicia < Adomas), iš įvairių pravardinės kilmės asmenvardžių (Giedraitys < Giedrys, Meszkunas < Meška, Sruogievicz < Sruoga, Ruzgaycze < Ruzgys, Girniakalycia < Girniakalys, Didziakowna < Didžiakis). Su patroniminėmis priesagomis sudaromos ir lietuvių pravardės (Smaližáitis, Žabalnas, Pažadnas). Iš patronimų susidarė daug dabartinių lietuviškų pavardžių.

1750