paũkščiai (Aves), stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų klasė. Paukščių kūnas kompaktiškas, galva nedidelė, kaklas ilgas. Priekinės galūnės – sparnai, dažniausiai prigludę prie kūno šonų. Kūno forma aptaki. Skraidančiųjų paukščių kūno masė nuo 1,6–2 g iki 16 kg, neskraidančiųjų – iki 80–100 kilogramų.
Oda ir jos dariniai
Oda plona sausa, tik antuodegyje yra riebalus išskirianti pasturgalinė liauka. Kūną dengia kontūrinės plunksnos. Sparnuose yra plasnojamosios, uodegoje – vairuojamosios plunksnos. Nuo išorinės temperatūros svyravimų saugo pūkinės plunksnos ir pūkai. Jutiminę funkciją atlieka siūliškos plunksnos ir šereliai. Plunksnos nusidėvi ir blunka, jos kasmet, kartais 2–3 kartus per metus keičiamos naujomis. Daugelio paukščių pirštai ir pastaibis apaugę raginiais žvynais ir nagais.
Raumenys
Raumenų sistema diferencijuota. Dideli krūtinės raumenys (20 % visos kūno masės) prisitvirtinę prie krūtinkaulio keteros. Ypač sudėtingi užpakalinių galūnių raumenys.
Griaučiai
Paukščių griaučiai tvirti ir lengvi. Daugelis kaulų pripildyti oro, dažnai suaugę į kompleksus, kaulų čiulpai išnykę. Kaklas labai lankstus. Jį sudaro 11–25 slanksteliai, kurie sunerti į balną panašiais paviršiais. Krūtinės slanksteliai sujungti nejudamai. Šonkauliai su kablinėmis ataugomis, remiasi į platų su didele ketera krūtinkaulį. Kita stuburo dalis beveik visa tarpusavyje suaugusi. Peties lanką sudaro ilga ir siaura mentė, tvirtas korakoidas ir į šakutę suaugę raktikauliai. Sparno griaučiuose yra labai pakitusi plaštaka, išlikę tik 3 labai supaprastėję pirštai. Kojos labai pakitusios. Blauzdoje yra sunykęs šeivikaulis, dalis čiurnos kaulų priaugę prie blauzdikaulio, kiti susilieję su slėsnakauliais. Jie sudaro ilgą pastaibį. Koja dažniausiai keturpirštė, 3 pirštai atsukti į priekį, 1 atgal. Kaukolei būdinga didelė smegenų dėžė, gilios akiduobės ir vienas pakaušio krumplys. Žandai virto bedančiu snapu. Beveik visą antsnapį sudaro susilieję priešžandikauliai ir nedideli viršutiniai žandikauliai. Apatinis žandas (posnapis) atsirado susiliejus dantikauliui ir dar 4 kaulams. Yra vienas klausos kaulelis.
paukščio sandara: 1 – antsnapis, 2 – šnervė, 3 – kakta, 4 – akis, 5 – viršugalvis, 6 – pakaušis, 7 – nugara, 8 – sparnas, 9 – antuodegis, 10 – uodega, 11 – pauodegys, 12 – I pirštas (užpakalinis), 13 – IV pirštas (išorinis), 14 – III pirštas (vidurinis), 15 – II pirštas (vidinis), 16 – pastaibis, 17 – kulnas, 18 – blauzda, 19 – pilvas, 20 – krūtinė, 21 – pagurklis, 22 – skruostas, 23 – gerklė, 24 – ūsai, 25 – posnapis
Nervų sistema ir jutimo organai
Gerai išsivysčiusios priekinės smegenys, ypač didieji pusrutuliai (galvos smegenys). Uodžiamosios skiltys mažos. Tarpinės smegenys išsivysčiusios silpnai. Vidurinėse smegenyse yra dideli regėjimo gumburai. Smegenėlės labai didelės, jose yra judesių koordinavimo centrai. Iš galvos smegenų išeina 12 porų nervų.
Paukščių orientacijos svarbiausias organas yra akys. Jos labai didelės, akiduobėse beveik nejuda, turi viršutinį ir apatinį vokus ir mirksimąją membraną. Akiai akomoduojant (prisitaikant), keičiasi ne tik lęšiuko forma, bet ir jo atstumas nuo tinklainės. Daugumai paukščių būdinga monokulinė rega, binokulinės regos laukas dažniausiai 30–50°. Klausos organą sudaro vidinė ir vidurinė ausis. Išorinė ausis menkai išsivysčiusi, būgninė membrana yra negilioje įduboje. Paukščiai girdi labai gerai. Retai orientuojasi ultragarso impulsais (pvz., guacharai). Uoslė menka.
Virškinimo traktas
Virškinimo trakto organai prasideda burnos ertme. Pailgėję viršutinis ir apatinis žandai, apaugę ragine makštimi, sudaro snapą. Jo forma įvairi, priklauso nuo paukščio mitybos. Burnoje yra apragėjusiu galu liežuvis, kartais gerai išsivysčiusios seilių liaukos. Išsiplėtusi apatinė stemplės dalis sudaro gūžį. Jame laikomas prarytas augalinis ar gyvūninis maistas. Skrandį (skilvį) sudaro liaukinė ir raumeninė dalys. Grūdlesių paukščių geriau išsivystęs raumeninis skrandis. Jame būna daug prarytų akmenukų, kurie padeda smulkinti maistą. Trumpa storoji žarna atsiveria į kloaką.
Kvėpavimo organai
Paukščių trachėja ilga, kartais su kilpomis. Jos apačioje yra balso aparatas – apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Garso signalų sistema padeda paukščiams orientuotis, bendrauti (paukščių giedojimas). Plaučiai maži, prigludę prie krūtinės ląstos. Svarbią kvėpavimo sistemos dalį sudaro oro maišai. Jie įsiterpę tarp vidaus organų, jų atšakos prasiskverbia net į kaulus. Oro maišai padeda efektyviau kvėpuoti. Plasnojant jie periodiškai išsiplečia ir susispaudžia, todėl plaučiai vėdinasi automatiškai. Oro maišai mažina kūno dalių trynimąsi skrendant, aušina kūną. Jie labai svarbūs ir nardantiems paukščiams, kurie ilgai išbūna po vandeniu.
Kraujotakos sistema
Širdis didelė, 4 kamerų. Mažų ir judrių paukščių ji santykinai dar didesnė. Širdis plaka 300–1000 kartų per minutę. Iš jos atsišakoja 2 arteriniai kamienai. Yra tik dešinysis aortos lankas. Veninis kraujas nesimaišo su arteriniu, todėl visi organai gauna daug deguonies.
Šalinimo organai
Medžiagų apykaita labai intensyvi. Kūno temperatūra pastovi ir aukšta, vidutiniškai 42 °C, o mažų paukščių kartais siekia net 45 °C. Inkstai triskiaučiai, dideli, įsiterpę į dubenį. Pagrindinis šalinimo produktas – šlapimo rūgštis. Šlapimas dviem šlapimtakiais teka į kloaką, kur vanduo rezorbuojamas, o šlapimo rūgštis iškrinta baltų nuosėdų pavidalu. Dėl tokio vandens taupymo kai kurie paukščiai visai jo negeria.
Lytiniai organai
Patinų lytiniai organai yra pora į pupeles panašių sėklidžių. Veisimosi metu jų tūris padidėja net 1500 kartų. Du sėklatakiai atsiveria į kloaką. Dauguma paukščių neturi vyriškų kopuliacijos organų. Patelių lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis. Artėjant veisimosi laikotarpiui kiaušidė labai padidėja. Subrendusi kiaušialąstė pro kūno ertmę patenka į kiaušintakį. Juo slinkdama kiaušialąstė apsigaubia baltyminiu sluoksniu, vėliau dviem pokevalinėmis plėvėmis, o gimdoje susiformuoja kietas kiaušinio kevalas. Kiaušintakiu kiaušinis slenka apie 24–72 valandas.
Dauginimasis
Paukščiai dažniausiai kiaušinius deda ir peri įvairiuose lizduose (paukščių lizdai). Dėtyje būna 1–24 kiaušiniai. Po 1 kiaušinį deda alkos, narūnėliai, didesni plėšrieji paukščiai, po 2 – karveliai, gervės, lėliai, po 3 – kirai ir žuvėdros, po 4 – tilvikai, po 5–6 – smulkūs plėšrieji paukščiai ir dauguma žvirblinių, apie 10 – antys. Daugiau kiaušinių būna zylių lizduose, kurapkų – net iki 24 kiaušinių. Kiaušinių perėjimo trukmė labai įvairi. Smulkūs žvirbliniai paukščiai peri 11–14 d., kurapkos – 24, antys – 24–28, afrikiniai stručiai – 42, imperatoriškieji pingvinai – net iki 64 dienų. Vieni jaunikliai išsirita apaugę pūkais, vos apdžiūvę gerai bėgioja ir greitai apleidžia lizdą. Jie vadinami viščiukiniais. Tai vištinių, žąsinių, tilvikinių, gervinių paukščių jaunikliai. Kiti išsirita pliki, akli, bejėgiai, maitinami ilgai išbūna lizde. Tai paukščiukiniai – karvelinių, gandrinių, plėšriųjų, pelėdinių, geninių, žvirblinių paukščių jaunikliai. Tarpiniai pagal išsivystymą yra kirų, žuvėdrų ir kragų jaunikliai.
Kilmė, paplitimas
Paukščių protėviais laikomi senoviniai ropliai. Pagal kūno sandarą paukščiai artimiausi pseudozuchams. Tarpinę padėtį tarp roplių ir paukščių užima archeopteriksai, gyvenę juros periode. Dabartiniai paukščiai išsivystė vėliau – baigiantis kreidos periodui. Jie pamažu paplito visoje Žemėje ir tapo gausiausi sausumos stuburiniai. Dauguma paukščių – miškų ir krūmynų gyventojai. Jų gausu jūrose ir vidaus vandenyse. Dalis paukščių prisitaikė gyventi pelkėse arba dykumose. Daugumai paukščių būdingos reguliarios sezoninės migracijos (paukščių migracija). Pasaulyje žinomos 10 738 dabar gyvenančių paukščių rūšys, apie 20 000 porūšių, 158 rūšys istoriniais laikais išnyko (2019). Lietuvoje aptiktos 399 rūšys (iki 2018 12). Iš kai kurių laukinių paukščių kilo naminiai paukščiai.
3102