paũkščių žiedãvimas, paukščių migracijos vienas pirmųjų mokslinių tyrimų metodų. Jį 1899 pritaikė H. Chr. C. Mortensenas (Danija). Paukščių žiedavimas leidžia nustatyti paukščių žiemavietes, migravimo kelius, kryptis, laiką, atstumus ir greitį, paukščių demografinius parametrus (gyvenimo trukmę, mirtingumą, žuvimo priežastis, veisimosi sėkmę, populiacijų struktūrą ir būklę), perėjimo ir žiemojimo vietų pastovumą. Bandymų žieduoti ar žymėti paukščius buvo įvairiais laikais dar prieš Kristų. Pasaulyje kasmet sužieduojama apie 6 mln. paukščių (Lietuvoje iki 0,1 milijono). Paukščiai dažniausiai žieduojami lengvo metalo lydinio žiedais, kurie užmaunami ant kojos. Žiede įrėžta serija ir numeris, žiedavimo stotis ar centras ir adresas.
žiedas ant gulbės kojos
paukščių žiedavimas Ventės rago žiedavimo stotyje
Paukščiai žieduojami lizduose perėjimo vietose, migracijų keliuose, sustojimo ar maitinimosi vietose. Be žiedavimo, dar taikomas paukščių žymėjimas, naudojant ant kaklo dedamus plastikinius žiedus, snapo plokšteles, sparnų ženklus, spalvinių žiedų derinius, mikroschemas po oda ar plunksnų iškarpymus. Paukščiai žieduojami daugelyje pasaulio šalių, darbą koordinuoja nacionaliniai žiedavimo centrai. Europoje šį darbą koordinuoja Europos paukščių žiedavimo sąjunga (įkurta 1963), Lietuvoje – Kauno zoologijos muziejus. Paukščius sistemingai pradėta žieduoti 1929 T. Ivanausko iniciatyva. Daugiausia paukščių sužieduojama Ventės rago žiedavimo stotyje.
644
-žiedavimas