Paul Hindemith

Paul Hindemith

Hindemith Paul (Paulius Hndemitas) 1895 11 16Hanau 1963 12 28Frankfurtas prie Maino, vokiečių kompozitorius, dirigentas, altininkas, muzikos teoretikas. Vienas žymiausių 20 a. kompozitorių, vokiečių neoklasicizmo pradininkas. Nuo 9 m. mokėsi griežti smuiku. 1909–15 studijavo Frankfurto prie Maino konservatorijoje. Nuo 1915 griežė II smuiku Rebnerio, 1921–29 altu Amaro‑Hindemitho kvartete (su šiais kvartetais koncertavo įvairiose šalyse). 1915–23 Frankfurto prie Maino operos teatro koncertmeisteris (su pertrauka 1916–18). 1921–26 Donaueschingeno (Badenas‑Viurtembergas) naujosios kamerinės muzikos, 1927–29 Baden‑Badeno festivalių vienas organizatorių.

1927–37 dėstė Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje; profesorius. Nuo 1935 buvo persekiojamas. 1938 apsigyveno Šveicarijoje. 1940–53 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1940–53 dėstė Yale’io universitete New Havene. 1947 lankėsi Europoje; dėstė tarptautiniuose vasaros kursuose Mozarteume (Zalcburge), koncertavo kaip dirigentas. 1953 vėl apsigyveno Šveicarijoje.

Nuo 1954 kaip dirigentas daug koncertavo Pietų Amerikoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Austrijoje. Dirigavo Edinburgo (1955), Prahos pavasario (1961) festivaliuose.

Savo estetines ir muzikos teorijos pažiūras išdėstė veikaluose Kompozicijos vadovas (Unterweisung in Tonsatz 3 t., išleista 1937–70) ir Kompozitoriaus pasaulis (A Composer’s World 1952). Redagavo C. Monteverdi ir kitų kompozitorių kūrinius.

1968 Blonay (Šveicarija) įsteigtas P. Hindemitho fondas – jo kūrybos tyrimo centras.

Kūryba

Kūryboje siekė objektyvumo, konstruktyvumo. P. Hindemitho muzikai būdinga pusiausvyra, harmoningumas, vengiama atvirų, egzaltuotų emocijų. Pirmieji kūriniai dar turi vokiečių neoromantizmo ir ekspresionizmo bruožų, vėlesniuose ėmė vyrauti antiromantinės, urbanistinės nuotaikos, stilizuoti baroko muzikos formų ir žanrų elementai. Kūriniai, sukurti 3 dešimtmetyje ir vėliau, – originalaus stiliaus, grindžiami polifonija; juose ryšku intelektualumas, psichologiškumas, muzikinės dramaturgijos simfoniškumas. P. Hindemithas ištobulino dvylikalaipsnės (chromatinės) tonacijos sistemą, ją priešpriešino A. Schönbergo atonaliajai dodekafonijai.

Kūriniai

Sukūrė operų, tarp jų – vienaveiksmė Žmogžudys – moterų viltis (Mörder, Hoffnung der Frauen, O. Kokoschkos libretas, 1921), Kardijakas (Cardillac, F. Liono libretas pagal E. T. A. Hoffmanną, 1926, 2 redakcija 1952), Dailininkas Mathisas (Mathis der Maler 1938), Pasaulio harmonija (Die Harmonie der Welt 1957, abiejų libretus sukūrė P. Hindemithas), baletų, tarp jų – Demonas (Der Dämon, pantomima su šokiais, 1923), Prakilniausias regėjimas (Nobilissima Visione 1938), Erodiada (Hérodiade 1944), Tema ir keturios variacijos „Keturi temperamentai“ (Thema mit vier Variationen „Die vier Temperamente“, pagal to paties pavadinimo kūrinį fortepijonui ir orkestrui, 1946), oratoriją Nepertraukiamumas (Das Unaufhörliche 1931), Requiem (1946), kantatas Ateis atgailos diena chorui ir 10 instrumentų (Apparebit repentina dies 1947), Skriskit, greitieji angelai (Ite angeli veloces 1953–55), Mainzo eisena solistams, chorui ir orkestrui (Mainzer Umzug 1962), simfonijų, tarp jų – Dailininkas Mathisas (Mathis der Maler 1934), Pasaulio harmonija (Die Harmonie der Welt 1951), Pittsburgho simfonija (Pittsburgh Symphony 1958), Koncertinę muziką styginių orkestrui ir variniams pučiamiesiems (Konzertmusik 1930), Kamerinę muziką nr. 1 12 instrumentų (Kammermusik No. 1 1922), koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui, kamerinių ansamblių, vokalinį ciklą Marijos gyvenimas balsui ir fortepijonui (Das Marienleben 1923, 2 redakcija 1948), mažąsias kantatas Serenados balsui ir styginių trio (Die Serenaden 1925), 13 motetų balsui ir fortepijonui (1941–60), dainų, kūrinių chorui a cappella.

Apdovanojimai

J. S. Bacho (1951), J. Sibelijaus (1955) premija.

L: E. Westphal Paul Hindemith Köln 1957; I. Kemp Hindemith London 1970; A. Briner Paul Hindemith Zürich–Mainz 1971.

1915