Natorp Paul (Paulius Nãtorpas) 1854 01 24Düsseldorf 1924 08 17Marburg, vokiečių filosofas neokantininkas. Habil. dr. (1881).
Išsilavinimas ir veikla
1871–76 studijavo filosofiją, klasikinę filologiją, istoriją, muziką Berlyno, Bonos, Strasbūro universitetuose. Dirbo namų mokytoju, bibliotekininku. Nuo 1885 dėstė Marburgo universitete; profesorius (1893). Neokantizmo Marburgo mokyklos vienas svarbiausių atstovų.
Platono interpretacija
Platono idealizmą interpretavo remdamasis I. Kanto kritine filosofija. Teigė, kad Platono idėja neegzistuoja nepriklausomai nuo mąstymo, ji yra logikos dėsnis, išreiškiantis pasaulio įvairovės ir kitimo vienovę bei pastovumą. Šis logikos dėsnis yra metodas, kuriuo mąstymas formuoja objektą.
Filosofijos samprata
P. Natorpas filosofiją traktavo kaip teisingo žinojimo įgijimo metodą (vadinamasis panmetodizmas), kuris turi parodyti, kad mąstymas yra savo dėsnių vienintelis pagrindas ir šaltinis. Tam reikia analizuoti mokslą atskleidžiant jo pagrindą – mąstymo sintetinančiąją veiklą. Filosofiją ir matematiką sieja bendras tyrimo objektas, skiriasi tik jų tyrimo kryptys – filosofija siekia išreikšti mąstymo galutinę vienovę.
Loginės analizės samprata
Loginė analizė turi atskleisti mąstymo pradą, kuriame glūdi dvi galimos mąstymo kryptys – suvienyti įvairovę arba išskaidyti vienovę. Pasak P. Natorpo, loginė analizė nagrinėja 3 aukščiausių sąvokų (mąstymo, būties ir pažinimo) pirmapradę vienybę, išreiškiamą teiginiu tai yra. Šis teiginys ir jo neigimas sutampa jų sintezėje. Tai sudaro loginės raidos triadą: mąstymas, kaip neskaidoma tapatybė, neigia pats save virsdamas savo priešybe (būtimi) ir galiausiai sutampa su savimi pažinime. Subjektyvumas gali būti pažintas rekonstruojant sąmonės aktus, kuriais subjektas įsisąmonina savo ir objekto skirtumą.
Paul Natorp (apie 1910)
Pedagogika
P. Natorpas plėtojo socialinės pedagogikos sampratą, pagrįstą neapibrėžtu dvasios viešpatavimo idealu ir raginimu įsisąmoninti vidinę laisvę. Remdamasis J. H. Pestalozzi pedagogikos principais kūrė auklėjimo sistemą, kurios tikslas – žmogaus individualaus ir visuomeninių pradų harmonija.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Socialinė pedagogika (Sozialpädagogik 1899), Platono idėjų teorija (Platos Ideenlehre 1903), Tiksliųjų mokslų loginiai pagrindai (Die logischen Grundlagen der exakten Wissenschaften 1910), Filosofija kaip problema ir jos problemos (Philosophie. Ihr Problem und ihre Probleme 1911), Bendroji psichologija (Allgemeine Psychologie 1912), Socialinis idealizmas (Sozialidealismus 1920).