Paul Sabatier
Sabatier Paul (Polis Sabatj) 1854 11 05Carcassonne 1941 08 14Tulūza, prancūzų chemikas. Paryžiaus mokslų akademijos narys (1913).
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1877 baigė Tulūzos aukštąją pedagoginę mokyklą, 1878–80 dirbo Collège de France M. P. E. Berthelot asistentu, čia įgijo daktaro laipsnį. Vienerius metus dėstė Bordeaux, 1882–1930 Tulūzos universitete, nuo 1884 Chemijos katedros vedėjas, profesorius.
Mokslinė veikla
Svarbiausi moksliniai darbai iš termochemijos ir katalizės. Tyrė sulfidų, selenidų, chloridų ir bromidų termochemines savybes. Su Jeanu-Baptisteʼu Senderans’u pasiūlė vietoj brangių tauriųjų metalų platinos ir paladžio katalizei naudoti nikelį, varį, kobaltą, geležį. Ištyrė etileno, acetileno, benzeno homologų, aldehidų, karboksirūgščių katalitinį hidrinimą, katalitines kondensacijos, izomerizacijos, prisijungimo ir atskėlimo reakcijas. Katalizei pradėjo naudoti ne kompaktišką metalą, bet jo miltelius. P. Sabatier atrastos hidrinimo reakcijos plačiai taikomos vaistų, kvapiųjų medžiagų, ploviklių, margarino gamyboje.
Knygos
Parašė knygą Katalizė organinėje chemijoje (La Catalyse en chimie organique 1913).
Apdovanojimai
Nobelio chemijos premija (1912, su F. A. V. Grignard’u).
Atminimo įamžinimas
Tulūzos Mokslų ir sveikatos universitetas 1969 pavadintas P. Sabatier vardu.