Verlaine Paul (Polis Verlènas) 1844 03 30Metz 1896 01 08Paryžius, prancūzų rašytojas. Vienas žymiausių simbolistų. Nuo 1866 Paryžiuje bendradarbiavo žurnale Parnasse contemporain, priklausė vadinamajam prakeiktųjų poetų sambūriui.
Kūryba
Ankstyvajai lyrikai (rinkinys Saturniški eilėraščiai / Poèmes saturniens 1866) būdinga parnasiečių poezijos pesimizmas, liūdesio nuotaikos. Eilėraščių rinkiniuose Galantiškos šventės (Fêtes galantes 1869), Gera daina (La Bonne chanson 1870) rafinuotų aristokratų pramogų vaizdai primena J. A. Watteau paveikslus, iškeliama tyra meilė, kai kurie eilėraščiai artimi V. Hugo lyrikai. P. Verlaineʼas buvo A. Rimbaud draugas, su juo keliavo, bet susipykęs 1873 šovė į jį ir buvo nuteistas 2 metams kalėjimo. Kalėjime išgyveno dvasinę krizę (jį paliko žmona), ieškojo nusiraminimo religijoje, sukūrė mistinių eilėraščių ciklą (rinkinys Išmintis / Sagesse 1880). Žymiausiame eilėraščių rinkinyje Romansai be žodžių (Romances sans paroles 1874) ryškiausiai atsiskleidžia jo poezijos muzikalumas, sugestyvumas, simbolizmui būdingos užuominos. Skyriaus Pamirštos arijetės (Ariettes oubliées) eilėraščių garsinė sandara, intonacija perteikia lyrinio subjekto nuotaiką, skyrių Belgiški peizažai (Paysages belges) ir Akvarelės (Aquarelles) eilėraščiuose sukuriama spalvų įspūdis, lyg impresionistų paveiksluose rūke skendinčio miesto vaizdai. 1882–83 spaudoje pasirodžiusiame straipsnių cikle Prakeiktieji poetai (Les Poètes maudits) bandė suformuluoti pagrindinius simbolistinės estetikos principus, supažindino su S. Mallarmé ir A. Rimbaud kūryba.
Paul Verlaine
Eilėraščių rinkinyje Kadaise ir neseniai (Jadis et Naguère 1884) išspausdintas eilėraštis Poezijos menas (Art poètique, parašyta 1874) laikytinas poetų simbolistų estetiniu manifestu. P. Verlaineʼas teigė, jog poezijos pagrindas – muzika, rekomenduoja neporinio skaičiaus skiemenų eilutes, vietoj spalvų – niuansus, neaiškius lyg ore tirpstančius kontūrus, nes tik jie perteikia neapčiuopiamą svajonę. P. Verlaineʼo idealas – pilka daina, kur susilieja neaiškumas ir tikslumas. Pats nesilaikė savo iškeltų reikalavimų, nekūrė verlibru, neatsisakė rimo (nors vadino jį pigiu vaiko blizgučiu), laisvai naudojosi aleksandrinu kaip muzikos instrumentu. P. Verlaineʼo principai sutapo su dailininkų impresionistų technika, pagrįsta akinančios šviesos ir šešėlių kontrastais, optine apgaule.
Vėlyvojoje poezijoje vis dažnesni asmeninio gyvenimo motyvai, meilės ir laimės, praradimo, mirties, nuodėmės ir atgailos temos (eilėraščių rinkiniai Meilė / Amour 1888, Laimė / Bonheur 1891). Eilėraščių rinkiniams Lygiagrečiai (Parallèment 1889), Dainos Jai (Chansons pour Elle 1891), Intymios liturgijos (Liturgies intimes 1892) būdinga erotiniai vaizdai, poetizuodamas geismą P. Verlaineʼas nori nutildyti kankinantį sąžinės balsą. Šie motyvai ryšku autobiografinėse knygose Našlio prisiminimai (Mémoires d’un veuf 1886), Mano ligoninės (Mes Hôpitaux 1891), Mano kalėjimai (Mes Prisons 1893), Išpažintys (Confessions 1895). 1891 rašytojų išrinktas poetų karaliumi mirė skurde. Poezijos nuoširdumas, muzikalumas, poetinės formos įvairovė buvo pavyzdys vėlesnėms poetų kartoms. Eilėraščių išversta į lietuvių kalbą.
R: Paul Verlaine Œuvres complètes 2 vol. Paris 1959. L: Francis Carco Verlaine, poète maudit Paris 1948.
510