Virilio Paul (Polis Viriljò) 1932 01 04Paryžius 2018 09 10Rueil‑Malmaison, prancūzų filosofas, kultūros teoretikas.
Išsilavinimas ir veikla
Baigė Menų ir amatų mokyklą Paryžiuje. Alžyro karo (1954–62) dalyvis. 6 dešimtmečio pabaigoje Sorbonoje lankė fenomenologijos paskaitas ir studijavo architektūrą. 1968–98 dėstė Specialiojoje architektūros mokykloje, nuo 1973 šios mokyklos studijų, nuo 1975 generalinis direktorius. Nuo 1989 Tarptautinio filosofijos koledžo Paryžiuje studijų direktorius. Nuo 1973 žurnalo LʼEspace Critique vyriausiasis redaktorius. Sukūrė vitražų keletui Paryžiaus bažnyčių, suprojektavo pastatų.
Jo veikaluose jaučiama fenomenologijos (M. Merleau-Ponty, M. Heideggerio), poststruktūralizmo (M. Foucault, G. Deleuzeʼo) ir geštaltpsichologijos įtaka; būdinga karo ir technologijų poveikio tematika.
Karo samprata
Teigė, kad istorijos progresą lėmė karo ir ginkluočių sistemų pokyčiai, pvz., perėjimą iš feodalizmo į kapitalizmą sąlygojo ne ekonominė politika ar gamybos būdas, bet karo technika. Karai turėjo daug įtakos ir miestų raidai – uždari feodalizmo miestai tvirtovės dingo atsiradus judrioms ir greitoms ginklų sistemoms ir tai paskatino miestų augimą. Šiuolaikinės technologijos keičia karo pobūdį, atsiranda slaptų, nematomų kovos būdų, kuriais galima naudotis ir tariamos taikos metu (taika yra karas, tik kitomis priemonėmis). Vienu svarbesnių ginklų tampa kompiuterinės ir telekomunikacijos priemonės, propaganda, socialinė kontrolė. 20–21 a. kinematografinis karo pateikimas yra lemiamas, nevengiant įvairiopos apgaulės sukuriamas spektaklis, kinas tampa karinės ginkluotės dalimi.
Paul Virilio
Technologijos kritika
P. Virilio apmąstė greičio fenomeną šiuolaikinėje civilizacijoje ir nežabotą pasaulio greitėjimą. Jo nuomone, technologijos turėtų tarnauti žmonijai, bet nuo 20 a. pabaigos ji tampa žmonijos šeimininke. Ne tiek pačios technologijos, kiek blogis yra technologinis fundamentalizmas – manymas, kad to, ko reikalauja technologija, turi būti laikomasi iki galo.
Informacinės technologijos suteikia galimybę valdžios galioms tapti slaptomis, nematomomis ir integruotomis į daugybę kasdienių reiškinių. Virtualus bendravimas panaikina žmogaus valios laisvę, jis įtraukiamas į kontrolės sistemą. Žmogus ima vengti intymaus bendravimo, dingsta apčiuopiamoji patirtis. Praeitį ir ateitį pakeičia visa apimanti dabartis. Skaitmeninimas panaikina materialumą, menas tampa virtualus ir tai jį sunaikina.
Virtualumas išstumia erdvę: tuo pačiu metu galima būti visur, bet kartu ir niekur. Žmogus nebesieja savęs su tam tikra erdve (kaimu, miestu, t. p. darbo ir poilsio vieta). Tikrą kraštovaizdį keičia vaizdai internete. Gimtosios vietos, miesto ir nacijos atsisakymas dėl globalizacijos reiškia ir teisių bei demokratijos praradimą, tad H. M. McLuhano globalusis kaimas, anot P. Virilio, reiškia pasaulinį getą. P. Virilio prognozavo, kad technologijos sukels socialinę katastrofą, kurios pirmieji požymiai bus struktūrinis nedarbas ir šeimų irimas.
Svarbiausi veikalai
Parašė daugiau nei 40 knygų, svarbiausios: Greitis ir politika: Dromologijos esė (Vitesse et Politique: Essai de dromologie 1977), Išnykimo estetika (Esthétique de la disparition 1980), Matmenų krizė (La crise des dimensions 1983), Negatyvusis horizontas (Lʼhorizon négatif 1984), Vizijų mašina (La Machine de vision 1988), Karas ir kinas (Guerre et cinéma 1989), Poliarinė inercija (Lʼinertie polaire 1990), Dykumos ekranas (Lʼécran du désert 1991), Variklio menas (Lʼart du moteur 1993), Įvykių kraštovaizdis (Un paysage dʼévénements 1996), Atviras dangus (Open Sky 1997), Informacinė bomba (La Bombe informatique 1998), Apgaulės strategija (Stratégie de la déception 2000), Panikos miestas (Ville panique 2003), Originali avarija (Lʼaccident originel 2005), Menas, kiek aprėpia akys (Lʼart à perte de vue 2005), Didysis greitintojas (Le Grand Accélérateur 2010).