paulikiònai, krikščionybėje – vienos dualistinės erezijos šalininkai.
Doktrina
Paulikionai save vadino apaštalo Pauliaus mokymo tęsėjais. Paulikionų mokymui būdinga gnosticizmo (Jėzų Kristų pripažino Dievo siųstu pranašu ir neigė jo dievystę) ir manicheizmo bruožai. Iš Biblijos knygų pripažino tik evangelijas ir Pauliaus laiškus, atmetė religines apeigas, šventų paveikslų, relikvijų gerbimą, bažnytinę hierarchiją, kryžių kaip krikščionybės simbolį (jį laikė kankinimo ir mirties ženklu). Daug dėmesio skyrė socialiniams dalykams, pabrėžė bendruomenės narių lygybę, todėl prie paulikionų prisidėjo daug varguolių.
Paulikionų vadovai save vadino mokytojais (gr. didaskaloi), paskutinio vadovo Sergijaus (gr. Didaskalos Sergios) laikais (9 a. pradžia) paulikionų mokymas itin paplito. Iš pradžių paulikionai laikėsi pacifistinių idėjų, bet ilgainiui tapo militarizuoti, ėmė kelti politinius reikalavimus, todėl juos imta persekioti.
Istorija
Paulikionų mokymas kilo 7 a. viduryje Armėnijoje. Pirmąsias paulikionų bendruomenes įkūrė iš Sirijos kilęs Konstantinas Mananalis (mirė 684); slapstydamasis nuo persekiotojų jis pasivadino Silvanu (apaštalo Pauliaus mokiniu). Jo sekėjai buvo pavadinti paulikionais, nes dėstydami savo doktriną remdavosi apaštalo Pauliaus ir Pauliaus iš Samosatos idėjomis.
9 a. pabaigoje paulikionai buvo galutinai išsklaidyti, bet jų idėjas perėmė kiti eretiniai judėjimai (bogomilai, katarai).
908