Paulius Diakonas

Paũlius Diãkonas (lot. Paulus Diakonus) apie 720Cividale del Friuli (Lombardija) apie 799Montecassino, langobardų istorikas. Vienuolis (benediktinas). Gimė didiko šeimoje. Manoma, auklėtas Pavijoje rezidavusio langobardų karaliaus dvare, vėliau buvo karaliaus Desiderijaus patarėjas. 774 Langobardų karalystę nukariavus frankų valdovui Karoliui Didžiajam, Paulius Diakonas pabėgo į Beneventą. Karolis Didysis pastebėjo jo literatūrinius gabumus ir pakvietė į savo dvarą Aachene. 786 Paulius Diakonas grįžo į Italiją, iki mirties gyveno Montecassino vienuolyne. Svarbiausias veikalas – Langobardų istorija (Historia Langobardorum), kuriame aprašomi įvykiai nuo 586 iki 744 (karaliaus Liutprando mirties). Veikalas paremtas rašytiniais liudijimais ir žodiniais pasakojimais, laikomas svarbiausiu langobardų istorijos šaltiniu.