Paũlius Oròsijus (lot. Paulus Orosius) apie 385Bracara Augusta (dabar Braga) apie 432?, 5 a. ispanų katalikų kunigas, teologas, istorikas. Šv. Augustino mokinys. Pirmojo universalaus istoriografijos veikalo autorius. Bendravo su šv. Jeronimu. 414 nuvyko į Hippo Regijus (Hiponas, dabar al Annaba), kur susitiko su šv. Augustinu (minimas jo laiškuose). Bendravimą su Augustinu aprašė knygoje Bendruomenė (Commonitorum 414). Augustino siuntimu 415 į Palestiną nugabeno jo laiškus šv. Jeronimui, susitiko su Pelagijumi (pelagijonai) ir dalyvavo Jeruzalės vyskupo Jono II (šv. Jeronimo oponento tikėjimo klausimais) Jeruzalėje sušauktame sinode, kuriame Pelagijų kaltino erezija. Tačiau Jono II pats buvo apkaltintas erezija. Siekdamas apsiginti parašė apologetikos knygą Liber apologeticus (415).
Pauliaus Orosijaus veikalo Septynios istorijos knygos prieš pagonis (Historiarum adversus paganos libri VII 417–418, išspausdintas 1561) lapas
Svarbiausias veikalas – pirmoji universali pasaulio istorija Septynios istorijos knygos prieš pagonis (Historiarum adversus paganos libri VII 417–418). Parašyta šv. Augustino prašymu. Manoma, Paulius Orosijus išplėtojo šv. Augustino traktato Dievo miestas (De sivitate Dei contra paganos 22 knygos, 413–426) 1–3 knygų turinį – išsamiai aprašė pasaulio istoriją nuo jo sukūrimo iki savo gyvenamojo laiko, ypač pabrėžė žmoniją ištikusias nesėkmes iki krikščionybės. Akcentavo, kad ne krikščionybė prisidėjo prie Romos imperijos nuosmukio, o pagonių dievai neapsaugojo nuo nelaimių (Romos kaip amžinojo miesto silpnėjimas – 410 nusiaubė vestgotai). Daugiausia rėmėsi Biblija, Eusebijo Cezarėjiečio Bažnyčios istorija (325, lietuvių kalba 1993; apima laikotarpį iki 324), romėnų autorių (Livijaus, Eutropijaus, Julijaus Cezario, Floro) istorijos veikalais. Iki Renesanso tai buvo vienas pagrindinių antikos istorijos šaltinių, mokslininkų naudotas daugiausia dėl Pauliaus Orosijaus taikyto istoriografijos metodo.