pavãsarininkai, 1919–1933 Lietùvių katalkų jaunmo sjunga „Pavasaris“, 1933–1940 Lietùvių katalkų jaunmo federãcija „Pavasaris“, katalikiška kultūrinė jaunimo (daugiausia kaimo) organizacija, veikusi 1912–1940. Centras buvo Kaune.
Pirmuosius slaptus būrelius sudarė skaitantieji žurnalą Pavasaris. Šių būrelių iniciatoriai – kunigai J. Totoraitis, P. Dogelis, steigėjai – ateitininkai, katalikai mokytojai. Būreliai daugiausia steigti prie slaptai veikiančių jaunimo draugijų Žiburys, Žagrė ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių. Iki 1914 pavasarininkų būreliai veikė Marijampolėje, Miroslave, Radviliškyje, Seinuose, Surviliškyje, Šeduvoje, Šiauliuose, Vabalninke, Valkininkuose, Varėnoje. 1914 įvyko pirmoji slapta pavasarininkų konferencija Kaune (Maironio namuose), dalyvavo 17 žmonių. Joje buvo priimti pirmieji pavasarininkų organizacijos įstatai. Per Pirmąjį pasaulinį karą veikla nutrūko, 1916 šiek tiek atgijo – P. Dogelio ir mokytojo A. Meciūno pastangomis Vilniuje įkurta pavasarininkų kuopa. Šie būreliai rūpinosi lietuvybės gaivinimu, lietuvių kalbos ir tradicijų išsaugojimu, steigė privačias lietuviškas mokyklas, reikalavo Vilniaus krašto bažnyčiose laikyti pamaldas ir giedoti lietuviškai.
paminklas pavasarininkams Didvyžiuose (Vilkaviškio rajono savivaldybė)
1918 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pavasarininkai galėjo legaliai ir viešai veikti (buvo 85 kuopos, 6800 narių). 1919 09 12–13 Kaune įvyko pirmoji vieša pavasarininkų konferencija, kurioje priimti nauji pavasarininkų įstatai, nustatyta veiklos kryptis, išrinkta vadovybė, pavasarininkų organizacija pertvarkyta į Lietuvių katalikų jaunimo sąjungą Pavasaris. Pavasarininkų šūkis – Dievui ir Tėvynei.
1921 pradėta steigti mergaičių būrelius, 1933 ėmė kurtis atskiros mergaičių ir vyrų kuopos. Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus, bibliotekas (1923 jų buvo apie 200, 1929 – 518), skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai. Suaugusiesiems mokyti pavasarininkai Kaune įsteigė M. Valančiaus liaudies universitetą ir suaugusiųjų gimnaziją. Pavasarininkai turėjo būti susipratę katalikai, mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai, neemigruoti, pirkti lietuvių parduotuvėse, dėvėti savo darbo drabužius, mokytis lietuvių dainų, pasakų, padavimų, patarlių. Pavasarininkai švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo rekolekcijose, rengė paskaitas apie dorovę ir auklėjimą, statė kryžius, tvarkė apleistas kaimų kapinaites (pirmieji ėmėsi prižiūrėti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapus), organizuodavo sporto varžybas.
pavasarininkų sąskrydis, vykęs Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Pivorų kaimo ūkininko Stanislovo Kelpšos sodyboje (apie 1934; © Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus)
Kai kurios pavasarininkų kuopos domėjosi kraštotyra – užrašinėjo tautosaką, rinko senienas, kurias vėliau perdavė Vytauto Didžiojo kultūros, Šiaulių Aušros ir Telšių Alkos muziejams. Tikraisiais pavasarininkų organizacijos nariais galėjo būti nesusituokę 15–40 m. asmenys.
Pavasarininkai turėjo uniformą (mėlynos spalvos, kepuraitės lankelyje geltona ir balta juostelė), himną (iki 1922 Maironio Lietuva brangi, nuo 1922 kunigo K. Žitkaus Sukruskime, broliai ir sesės, drauge), vėliavą (iki 1933 žydra, vėliau – šviesiai mėlyna, kurioje pavaizduota tekanti auksinė saulė, atversta knyga, kanklės ir kryžius) ir kitą atributiką.
Svarbiausią organizacinį vienetą sudarė kuopa, dažniausiai vienijanti vieno arba kelių kaimų pavasarininkus. Kuopos sudarė rajonus, šie – regionus. 1925 buvo 469 kuopos, suskirstytos į 28 rajonus, šie – į 4 regionus (aukštaičių, dzūkų, užnemuniečių ir žemaičių). 1927 vietoj 4 sudaryti 5 regionai, kurių ribos sutapo su vyskupijų (Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio) ribomis. 1929 buvo 648 kuopos, 56 000 narių, 1933 – 418 mergaičių kuopų, 329 vyrų ir 287 mišrios kuopos, 1940 – 615 mergaičių ir 618 vyrų kuopų, daugiau kaip 90 000 narių.
1933 sąjunga pertvarkyta į Lietuvos katalikų jaunimo federaciją Pavasaris. Federaciją sudarė vyrų, mergaičių ir jaunųjų pavasarininkų (šie pavienių kuopų neturėjo, dažniausiai veikė savuose būreliuose prie mergaičių arba vyrų kuopų) sąjungos. Pavasarininkai bendradarbiavo su kitomis katalikiškomis organizacijomis, ypač su ateitininkais. Nuo 1925 organizacija buvo Tarptautinės katalikų jaunimo sąjungos narė. 1940 SSRS okupavus Lietuvą pavasarininkų organizacija uždaryta.
Leido periodinius žurnalus: Pavasaris (1912–1915 ir 1918–1940), Jaunimo vadas (1923–1940), Vyrų žygiai (1936–1937), Liepsnos (1937–1940).
1
Pavasaris