Kiseliov Pavel (Pavelas Kiseliòvas) 1788 01 19Maskva 1872 11 26Paryžius, Rusijos karo ir valstybės veikėjas. Infanterijos generolas (1834). Grafas (1839). Vienas pažangiausių imperatoriaus Nikolajaus I valdymo laikotarpio (1825–55) administratorių.
Išsilavinimas ir karo tarnyba
Gimė kilmingoje dvarininkų šeimoje. Išsilavinimą gavo namuose, vėliau ypač domėjosi istorija, filosofija, menais. Jaunystėje bendravo su P. Viazemskiu, I. Turgenevu. Pažiūras reikšmingai paveikė 18 a.–19 a. pradžios prancūzų švietėjų darbai. Karo tarnybą pradėjo 1805. 1806–07 dalyvavo ketvirtosios antiprancūziškosios koalicijos kare prieš Napoleoną I, 1812 – Prancūzijos–Rusijos kare; per Borodino mūšį (1812 09 07) vadovavo pulko eskadronui (iš viso 1812–15 dalyvavo 26 mūšiuose su Napoleonu I). Būdamas Rusijos imperijos kariuomenės generolo Michailo Miloradovičiaus adjutantu teikė imperatoriui Aleksandrui I įvykių apžvalgas ir pelnė jo palankumą. 1814 paskirtas Aleksandro I flygeladjutantu, vykdė jo svarbias užduotis, 1814 dalyvavo Vienos kongrese.
Pavel Kiseliov (aliejus, 1851, dailininkas Franzas Krügeris, Ermitažas)
Per savo komandiruotes į Rusijos imperijos pietinę dalį inspektavo kariuomenę; pažymėjo jos atsilikimą, nepakankamą aprūpinimą, poreikį gerinti švietimą. Čia apgyvendintiems vokiečių kolonistams jų saugumo sumetimais siūlė suteikti ypatingą globą.
Asmeniškai pažinojo ir teigiamai vertino daugelį dekabristų (P. Pestelį, Sergejų Volkonskį, S. Trubeckojų ir kitus), kurie vėliau organizavo 1825 12 sukilimą prieš imperatorių Nikolajų I, tačiau pats P. Kiseliovas laikėsi konservatyvių politinių pažiūrų, jo vaidmuo rengiant dekabristų sukilimą neaiškus (sukilimui žlugus nebuvo represuotas, asmeniniame susitikime su Nikolajumi I savo kaltę neigė). P. Kiseliovas valdžios pasitikėjimą susigrąžino parodęs narsą 1828–29 Rusijos–Turkijos kare (Rusijos–Turkijos karai).
Valstybinė veikla
Pasibaigus Rusijos–Turkijos karui ir Moldavijai bei Valakijai gavus autonomiją P. Kiseliovas buvo paskirtas Rusijos imperijos įgaliotuoju atstovu Moldavijoje ir Valakijoje, įpareigotas ten atlikti administracines reformas, turinčias suvienodinti šių teritorijų teisines normas su Rusijos teisine sistema, paliekant vietos bajorams jų statusą. P. Kiseliovas t. p. ėmėsi Moldavijos ir Valakijos valstiečių reformos. Jam vadovaujant 1831 ir 1832 parengti Reglamentai, pagal kuriuos vietos valstiečiai gavo asmeninę laisvę ir galimybę rinktis naują šeimininką, bežemiai įgijo teisę gauti sklypus, apribota vietos diduomenės savivalė, įsteigtas Visuomenės susirinkimas, teismas atskirtas nuo bendros administracijos. Buvo 1836, 1840 ir 1842 Rusijos agrarinių reformų iniciatorius (Kiseliovo reformos).
Diplomatinė veikla
1855 mirus Nikolajui I ėmė reikštis tarptautinėje arenoje kaip derybininkas ir diplomatas. 1855 pritarė Austrijos siūlytam Krymo karo (1853–56) dalyvių taikos projektui, mėgindamas sušvelninti šiuos Rusijai nepriimtinus veiksnius: materialinius resursus karui tęsti, sukilimo pavojų šalies viduje ir teritorinius praradimus.
1856 07 paskirtas Rusijos diplomatu Prancūzijoje. P. Kiseliovas buvo už Krymo karą užbaigusios Rusijai nepalankios Paryžiaus taikos sutarties (1856 03 30) likvidavimą, palaikė Prancūzijos siekį peržiūrėti 1815 11 20 Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Rusijos sudarytą sutartį (Paryžiaus sutartys), pasisakė už galimą Rusijos ir Prancūzijos sąjungos sudarymą. Iš pradžių tai atitiko oficialų Rusijos užsienio politikos kursą, tačiau vėliau P. Kiseliovo įtaka mažėjo, jo siūlymas sudaryti su Prancūzija gynybinę sąjungą nebuvo priimtas.
1860 iš Rusijos diplomato Prancūzijoje pareigų atsistatydino, liko Rusijos Valstybės tarybos nariu. Gyveno Paryžiuje, kurį laiką – Šveicarijoje.
L: A. Zablockij‑Desiatovskij Graf P. D. Kiseliov i jego vremia: materialy dlia istorii imperatorov Aleksandra I, Nikolaja I i Aleksandra II t. 1–3 Sankt‑Peterburg 1882; J. Gordij Pravo na pojedinok Moskva 1989; Tulčinskij štab pri dvuch generalach: Pisma P. D. Kiseliova A. J. Rudzeviču Voronež 1998; I. Ružickaja Prosvesčionnaja birokratija (1800–1860‑e gg) Moskva 2009; A. Minin Graf P. D. Kiseliov: portret ministra kak zerkalo epochi Sankt‑Peterburg 2012.
-Pavel Kiseliov; -Pavelas Kiseliovas
1088