Kiseliov Pavel (Pavelas Kiseliòvas) 1788 01 19Maskva 1872 11 26Paryžius, Rusijos karo ir valstybės veikėjas. Grafas (1839). Infanterijos generolas (1834). Vienas progresyviausių imperatoriaus Nikolajaus I valdymo laikotarpio (1825–55) administratorių.
Išsilavinimas ir karo tarnyba
Gimė kilmingoje dvarininkų šeimoje. Išsilavinimą gavo namuose, vėliau savišvietą tęsė (ypač domėjosi istorija, filosofija, menais). Jaunystėje bendravo su P. Viazemskiu, I. Turgenevu. Pažiūras reikšmingai paveikė 18 a.–19 a. pradžios prancūzų švietėjų darbai. Karo tarnybą pradėjo 1805. 1806–07 dalyvavo ketvirtosios antiprancūziškosios koalicijos kare prieš Napoleoną I, 1812 – Prancūzijos–Rusijos kare; per Borodino mūšį (1812 09 07) vadovavo pulko eskadronui (iš viso 1812–15 dalyvavo 26 mūšiuose prieš Napoleoną I). Būdamas Rusijos imperijos kariuomenės generolo Michailo Miloradovičiaus adjutantu, teikė imperatoriui Aleksandrui I įvykių apžvalgas ir pelnė jo palankumą. 1814 paskirtas Aleksandro I flygeladjutantu, vykdė jo svarbias užduotis, 1814 dalyvavo Vienos kongrese.
Pavel Kiseliov (aliejus, 1851, dailininkas Franzas Krügeris, Ermitažas)
Per savo komandiruotes į Rusijos imperijos pietinę dalį inspektavo kariuomenę; pažymėjo jos atsilikimą, nepakankamą aprūpinimą, švietimo gerinimo poreikį. Čia apgyvendintiems vokiečių kolonistams jų saugumo sumetimais siūlė suteikti ypatingą globą.
Asmeniškai pažinojo ir teigiamai vertino daugelį dekabristų (P. Pestelį, Sergejų Volkonskį, S. Trubeckojų ir kitus), kurie vėliau organizavo 1825 12 sukilimą prieš naująjį imperatorių Nikolajų I, tačiau pats P. Kiseliovas laikėsi konservatyvių politinių pažiūrų, jo galimas vaidmuo rengiant dekabristų sukilimą neaiškus (sukilimui žlugus, represuotas nebuvo, asmeniniame susitikime su Nikolajumi I savo kaltę neigė). P. Kiseliovas valdžios pasitikėjimą susigrąžino parodęs narsą 1828–29 Rusijos–Turkijos kare (Rusijos–Turkijos karai).
Valstybinės veiklos pradžia
Pasibaigus 1828–29 Rusijos–Turkijos karui ir Moldavijai bei Valakijai gavus autonomiją, P. Kiseliovas buvo paskirtas Rusijos imperijos įgaliotuoju atstovu Moldavijoje ir Valakijoje, įpareigotas ten atlikti administracines reformas, turinčias suvienodinti šių teritorijų teisines normas su Rusijos teisine sistema, paliekant vietos bajorams jų statusą. P. Kiseliovas t. p. ėmėsi Moldavijos ir Valakijos valstiečių reformos. Jam vadovaujant 1831 ir 1832 parengti Reglamentai, pagal kuriuos vietos valstiečiai gavo asmeninę laisvę ir galimybę rinktis naują šeimininką, bežemiai įgijo teisę gauti sklypus, apribota vietos diduomenės savivalė, įsteigtas Visuomenės susirinkimas, teismas atskirtas nuo bendros administracijos.
P. Kiseliovo agrarinės reformos
Pagrindinės būsimos Rusijos agrarinės reformos idėjos suformuluotos dar 1816 P. Kiseliovo rašte Aleksandrui I. P. Kiseliovo projekte numatytas palaipsnis valstiečių išlaisvinimas iš baudžiavinės priklausomybės: siūloma įstatymiškai reglamentuoti žemvaldžio ir valstiečio tarpusavio santykius, suteikti valstiečiams dirbamos žemės sklypą, nenaudojamas valstybės teritorijas apgyvendinti mažažemiais valstiečiais.
1826, po valstiečių maištų Kijevo gubernijoje, P. Kiseliovas savo rašte Nikolajui I siūlė sudaryti inventorius, kur būtų aiškiai nustatytos valstiečių pareigos pagal žemės ekonominį našumą. Po pokalbio su Nikolajumi I tapo Slaptojo komiteto valstiečių klausimui spręsti nariu, tačiau Komiteto posėdžiai nedavė rezultatų, nes reformų projektai netenkino daugumos žemvaldžių. Pats Nikolajus I, M. Speranskis ir kiti reformatoriai suvokė, kad iš pradžių lengviau reformuoti valstybinius valstiečius, nes tai nepakeistų dvarininkijos nusistovėjusios padėties.
1836 Slaptasis komitetas valstiečių klausimui spręsti pradėjo svarstyti valstybinių valstiečių reformavimo galimybes. P. Kiseliovas 1836 05 pradėjo vadovauti Imperatoriaus kanceliarijos V (valstybinių valstiečių) skyriui. Šis skyrius atliko Sankt Peterburgo, Maskvos, Tulos, Tambovo ir Pskovo gubernijų valstybinių valstiečių reviziją, aptiko daug valdininkų savivalės ir piktnaudžiavimo atvejų.
Atliekant Rusijos imperijos valstybinių valstiečių reformą buvo reorganizuotas šių valstiečių administravimo aparatas, įsteigta Valstybės nuosavybės rūmai, apylinkių valdybos (gavo didelius įgaliojimus), valstiečiai įgijo teisę rinktis valdininkus ir teismus, t. p. įsteigta kaimo policija ir teismas. Vienas pagrindinių teigiamų P. Kiseliovo reformos rezultatų – pagalvės prievolę pakeitė žemės prievolė, kuri priklausė nuo valstiečio dirbamo sklypo ekonominio našumo; steigtos kaimo mokyklos, ligoninės, imtasi priemonių apribojant valstiečių girtavimą, tačiau išaugo žemės mokestis, atsirado naujų rinkliavų, padaugėjo pareigūnų, administruojančių valstiečių bendruomenes ir jų išlaikomų, prievartinis žemių skyrimas bulvių auginimui buvo valstiečių neramumų priežastis. Biurokratinis P. Kiseliovo reformos įgyvendinimo pobūdis nepaliko vietos valstiečių iniciatyvai.
1840 P. Kiseliovas inicijavo vadinamųjų privalomųjų inventorių reformą. Ji buvo įgyvendinta daugiausia Vilniaus gubernijoje ir Dešiniakrantėje Ukrainoje. Vienas šios reformos tikslų – potencialiais antirusiškų sukilimų iniciatoriais laikytų lenkų dvarininkų galios ir poveikio valstiečiams apribojimas. 1842 P. Kiseliovas vadovavo Nuostatų apie įsipareigojusius valstiečius parengimui. Jie reglamentavo laisvės suteikimą valstiečiams jų laisvu susitarimu su žemvaldžiu.
Diplomatinė veikla
1855 mirus Nikolajui I, P. Kiseliovas ėmė reikštis ir tarptautinėje arenoje kaip derybininkas, diplomatas. 1855 pritarė Austrijos siūlytam Krymo karo (1853–56) dalyvių taikos projektui, akcentuodamas šiuos Rusijai nepriimtinus veiksnius: materialinius resursus karui tęsti, sukilimo pavojų šalies viduje ir teritorinius praradimus.
1856 07 paskirtas Rusijos diplomatu Prancūzijoje. To meto Rusijos imperijos diplomatijos pagrindinis tikslas buvo sušvelninti nepalankios Krymo karą užbaigusios Paryžiaus taikos sutarties (1856 03 30) padarinius. P. Kiseliovas buvo už šios sutarties likvidavimą, kartu atsižvelgiant į Prancūzijos siekį peržiūrėti 1815 11 20 Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Rusijos sudarytą sutartį (Paryžiaus sutartys) ir į galimą Rusijos ir Prancūzijos sąjungos sudarymą. Iš pradžių tai atitiko oficialų Rusijos užsienio politikos kursą, tačiau vėliau P. Kiseliovo įtaka mažėjo: jo siūlymas sudaryti su Prancūzija gynybinę sąjungą nebuvo priimtinas.
1860 iš Rusijos diplomato Prancūzijoje pareigų atsistatydino, liko Rusijos Valstybės tarybos nariu. Gyveno Paryžiuje, kurį laiką – Šveicarijoje. Prisidėjo rengiant ir įgyvendinant Rusijos imperijos 1861 baudžiavos panaikinimo reformą (valstiečių reforma).
P. Kiseliovas – vienas labiausiai istorikų tiriamų 19 a. pirmos pusės Rusijos imperijos veikėjų.
L: A. Zablockij‑Desiatovskij Graf P. D. Kiseliov i jego vremia: materialy dlia istorii imperatorov Aleksandra I, Nikolaja I i Aleksandra II t. 1–3 Sankt‑Peterburg 1882; J. Gotje Osvoboždenije krestjan. Dejateli reformy Moskva 1911; N. Družinin Gosudarstvennyje krestjane i reforma P. D. Kiseliova Moskva‑Leningrad 1946; J. Gordij Pravo na pojedinok Moskva 1989; M. Davydov Oppozicija Jego Veličestva. Dvorianstvo i reformy v načale XIX veka Moskva 1994; Tulčinskij štab pri dvuch generalach: Pisma P. D. Kiseliova A. J. Rudzeviču Voronež 1998; I. Ružickaja Prosvesčionnaja birokratija (1800–1860‑e gg) Moskva 2009; A. Minin Graf P. D. Kiseliov: portret ministra kak zerkalo epochi Sankt‑Peterburg 2012.
-Pavel Kiseliov; -Pavelas Kiseliovas
1088