Pavel Kušner-Knyšev
Kušner-Knyšev Pavel (Pavelas Kùšneris‑Knýševas) 1886 01 26Gardinas 1968 03 14Maskva, sovietinis etnologas, Prūsos bei Mažosios Lietuvos tyrėjas. Istorijos mokslų daktaras (1947).
1931–1935 SSRS prekybos atstovas Lietuvoje, Norvegijoje.
Nuo 1944 dirbo SSRS mokslų akademijos Etnografijos institute; profesorius (1959).
Po 1945 buvo lietuvių etnografų pirmųjų kandidatinių disertacijų mokslinis vadovas.
Tyrimams taikė ir plėtojo P. J. Šafaříko 19 a. sukurtą kompleksinį lyginamąjį istorinės etnologijos metodą. Nustatė materialiosios kultūros reiškinių raidos etnografinio kartografavimo principus. Parengė rekomendacijų kaip, remiantis etnografinių faktų ir tautinių kalbų paplitimu, nustatyti valstybių sienas bei etnines ribas.
Po Antrojo pasaulinio karo kai kuriems Jungtinių Amerikos Valstijų aukštiesiems politikams ėmus skelbti, kad iš SSRS reikią atimti Karaliaučiaus kraštą (nuo 1946 Kaliningrado sritis), J. Stalinas nurodė SSRS mokslų akademijai parašyti knygą ir įrodyti, kad Rytų Prūsijos šiaurinė dalis (Mažoji Lietuva), iki 1945 valdyta Vokietijos, yra lietuvių – SSRS vienos tautų – etninė teritorija. P. Kušneris-Knyševas parašė plačią piešiniais, štrichiniais žemėlapiais bei schemomis iliustruotą monografiją Etninės teritorijos ir etninės sienos (Ėtničeskie territorii i ėtničeskie granicy dvi dalys 1951; pirminis knygos pavadinimas buvo Etnografinės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis / Zapadnaja čast′ territorii ėtnografičeskoj Litvy). Knygos antra dalis Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis (Ėtničeskoe prošloe Jugo‑Vostočnoj Pribaltiki 1979 Čikagoje išleista lietuvių kalba, 1991 Vilniuje – originalo kalba) pabrėžiama, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva – vientisa etninė lietuvių teritorija.
P. Kušneris-Knyševas vienas pirmųjų (po V. Vileišio ir P. Pakarklio) tyrė Prūsos bei Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų etninę priklausomybę. Jų baltiškumą grindė archeologiniais, etnografiniais, lingvistikos, statistikos, istorinės geografijos ir istoriniais duomenimis (naudojosi daugiausia vokiškais šaltiniais ir literatūra). Pabrėžė etninį perimamumą tarp senųjų gyventojų skalvių ir nadruvių ir jų pagrindu iki 16 a. susidariusių lietuvininkų, teigė kad jie – autochtonai, o vokiečiai – kolonistai. Įrodė, kad Karaliaučiaus kraštas – lietuvininkų ir prūsų žemė (sovietiniai politikai ir propagandistai po 1945 ėmė skelbti, kad tai neva nuo senųjų laikų rusų žemė).
415