Pavergtųjų Europos tautų asamblėja

Pavergtjų Euròpos taut asamblja (angl. Assembley of Captive European Nations), tarptautinė organizacija, veikusi 1954–72 Niujorke. Turėjo atstovybes Bonoje, Paryžiuje ir Londone. Įsteigta Rytų ir Vidurio Europos tautų, po II pasaulinio karo patekusių į SSRS įtaką, išeivių susitarimu kaip Jungtinių Tautų alternatyva. Asamblėja skelbė, kad šių tautų atstovavimas Jungtinėse Tautose yra neteisėtas ir tik tų tautų išeivių politinės atstovybės – tautiniai komitetai ir tarybos – atstovauja pavergtųjų tautų valiai ir nepriklausomybės, laisvės bei demokratiškai išrinktos valdžios siekiams. Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos tikslas buvo remti SSRS priklausomybėje esančių Rytų ir Vidurio Europos valstybių laisvės bylą, informuoti Vakarų Europos valstybių vyriausybes apie padėtį šiuose kraštuose, atskleisti SSRS komunistinio imperializmo politiką ir jos tikslus.

V. Sidzikauskas (kairėje) ir S. Lozoraitis (vyresnysis) Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos sesijoje (20 a. 7 dešimtmetis)

Asamblėja vienijo Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Rumunijos tautų atstovus. Posėdžiaudavo Niujorke, kai vykdavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, ir Strasbūre, kai rinkdavosi Europos Taryba. Asamblėjos įgaliotiniai susitikdavo su Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento atstovais, aptardavo tarptautines aktualijas. Asamblėja skelbė raportus, rezoliucijas, memorandumus, leido mėnraštį anglų kalba ACEN News. Turėjo penkias komisijas – Bendrųjų reikalų, Politinę, Socialinę, Ekonominę, Teisių. Tarp sesijų asamblėjos veiklą vykdė Bendrųjų reikalų komisija, kurioje atstovauta kiekvienai tautinei delegacijai (dažniausiai atstovaudavo delegacijos pirmininkas). Asamblėjos sesijų posėdžiams pakaitomis pirmininkaudavo delegacijų pirmininkai (1960 ir 1963 pirmininkavo lietuvių atstovas).

Lietuvių delegaciją Pavergtųjų Europos tautų asamblėjoje sudarė Lietuvos laisvės komiteto nariai (pirmininkas V. Sidzikauskas). Lietuviai ir kitos Baltijos tautos šioje tarptautinėje organizacijoje turėjo tokį patį statusą, kaip Rytų ir Vidurio Europos tautos. Buvo laikomasi principo, kad Lietuvos laisvinimo veikla turi būti vykdoma kartu su kitomis Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis, bet Lietuvai specifinius klausimus (pvz., Mažosios Lietuvos, Lietuvos–Lenkijos sienų ar Vilniaus krašto problemos) lietuvių delegacija turi spręsti savo jėgomis.

2025