paviršiaus įtemptis

dėl paviršiaus įtempties vandens paviršiuje besilaikantis vandens čiuožikas

pavišiaus įtempts, skysčio paviršių veikianti jėga, atsirandanti dėl skysčio molekulių tarpusavio traukos. Paviršiaus įtemptis σ savo dydžiu lygi darbui, kurį reikia izotermiškai atlikti, kad skysčio ir jo sočiųjų garų ribinio paviršiaus plotas padidėtų 1 m²: σ = δA dS arba jėgai, kuri skysčio paviršių ribojantį kontūrą pailgintų 1 m: σ = δA dS; čia δA – elementarusis darbas, atliekamas paviršiaus plotą padidinant dydžiu dS, dF – jėga, pailginanti kontūrą nykstamuoju dydžiu dl. Mechaninis darbas, kurį reikia atlikti izotermiškai sukuriant atitinkamo ploto kūno paviršių, yra skysčio įtempties energija. Paviršiaus įtempties sisteminiai matavimo vienetai yra džaulis kvadratiniam metrui J/m² arba niutonas metrui N/m. Molekulės, esančios skystyje, kitų molekulių traukiamos į visas puses vienodai, atstojamoji vidinių molekulių traukos jėga yra lygi nuliui.

Paviršiaus molekules traukia ir skysčio, ir dujų molekulės, bet dujų molekulių trauka yra gerokai silpnesnė, todėl atstojamoji traukos jėga, nukreipta į skysčio vidų, yra statmena jo paviršiui. Ši jėga pasireiškia tik labai ploname, kelių molekulių skersmens storio skysčio sluoksnyje, todėl einant gilyn ši paviršinė traukos jėga staigiai silpnėja. Dėl paviršiaus įtempties tam tikro tūrio skysčiai stengiasi išlaikyti mažiausią paviršiaus plotą, pvz., skysčio lašas – rutulio formą. Skysčių ir kietųjų kūnų sandūroje dėl paviršiaus įtempties susidarantis sąlyčio kampas mažesnis nei 90°, kai skystis kūną vilgo, didesnis nei 90°, kai nevilgo.

1805 T. Youngas paviršiaus įtempties energiją apibūdino kaip sankibos ir lipnumo jėgų superpoziciją, kuri nusako, ar skystis vilgo kietąjį kūną.