paviršinio aktyvumo medžiagos

pavišinio aktyvùmo mẽdžiagos, medžiagos, kurios sorbuojasi fazių lietimosi paviršiuje ir sumažina jo įtemptį. Yra neorganiniai ir organiniai junginiai, kurių molekulės yra difilinės, t. y. jos turi ir liofilinių, ir liofobinių (dažniausiai ir hidrofilinių, ir hidrofobinių) grupių. Hidrofilinės grupės, pvz., –COOH, –OH, –NN₂, –SO₂ONa, lemia paviršinio aktyvumo medžiagų tirpumą vandenyje, hidrofobinės – tirpumą nepoliniuose tirpikliuose. Fazių lietimosi riboje paviršinio aktyvumo medžiagų molekulės yra orientuotos taip: hidrofilinės grupės – polinės fazės (dažniausiai vandens), hidrofobinės – nepolinės (dujų ar angliavandenilinės) fazės link. Pagal hidrofilinės grupės kilmę skiriamos 4 paviršinio aktyvumo medžiagų grupės: anijoninės, katijoninės, nejoninės ir amfoterinės. Svarbiausios anijoninės paviršinio aktyvumo medžiagos yra muilai, alkilbenzensulfonatai, alkileterių sulfatai, alkansulfonatai, alkilsulfatai, lignino ar naftos sulfonatai. Jų hidrofilinės grupės, pvz., karboksigrupės, sulfogrupės, fosfatogrupės, turi neigiamąjį elektros krūvį. Katijoninės paviršinio aktyvumo medžiagos (pvz., amonio druskos, turinčios ilgas alkilgrupių grandines) turi amoniogrupių, fosfoniogrupių arba protonizuotų aminų N-oksidų hidrofilinių grupių. Nejoninių paviršinio aktyvumo medžiagų molekulės hidrofilinę dalį dažniausiai sudaro etilenoksigrupės. Amfoterinių paviršinio aktyvumo medžiagų, pvz., betainų, molekulėje yra bent viena cviterjono grupė. Paviršinio aktyvumo medžiagos gali keisti tarpfazinę paviršiaus energinę būseną ir struktūrą, t. p. reguliuoti heterogenines (ypač mikroheterogenines) sistemas. Paviršinio aktyvumo medžiagos naudojamos kaip flotacijos reagentai (naftos, kasybos pramonėje), dispergatoriai, emulgatoriai, priedai, modifikatoriai, struktūrikliai kosmetikos, tekstilės ir odų pramonėje, įeina į ploviklių ir valiklių, audinių minkštiklių, lakų, dažų, pesticidų, vaistų, ugnies gesinimo mišinių sudėtį.

1