Pãvlovo kultūrà, vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 31 000–24 000/23 000 pr. Kr. Dunojaus vidurupio regione. Pavadinta pagal Pavlovo kalnyną (Pietų Moravija), kur buvo aptiktos svarbiausios šios kultūros gyvenvietės: Dolní Věstonice, Pavlovas, Předmostí, Milovice. Jas 19 a. pabaigoje tyrė Moravijos archeologas ir antropologas K. J. Maška, po 1947 – archeologas B. Klima.
Iš ilgų titnago (jo žaliavą atsigabendavo iš dabartinės Pietų Lenkijos) skelčių Pavlovo kultūros žmonės gamino retušuotus rėžtukus, ilgus siaurus antgalius, peilius, ašmenėlius statmenai retušuotu šonu. Iš kaulo ir rago buvo daromi darbo įrankiai, žeberklo ir karklo lapo tipo antgaliai, drožiamos antropomorfinės ir zoomorfinės figūros. Iš molio gaminti dažniausiai ornamentuoti keramikos dirbiniai, moterų figūrėlės. Akmenų arba žemės pylimų juosiami būstai (juose aptikta duobių maistui laikyti) statyti iš mamutų, kitų žvėrių kaulų ir ragų.
Gyventojai vertėsi medžiokle (mamutai, šiauriniai elniai, laukiniai arkliai, kiti žinduoliai). Mirusieji laidoti suriesti, pridengti mamuto kaulais ir akmenimis; įkapės – vėriniai iš mamuto ilčių. Manoma, Pavlovo kultūra turėjo įtakos Kostionkų‑Avdejevo kultūrai susidaryti. Radiniai saugomi Moravijos žemės muziejuje (Čekija).
3044