Pãvolgio Vókiečių Autonòminė Soviẽtų Socialstinė Respùblika, autonominė Sovietų Rusijos respublika, gyvavusi 1924–41.
Įkurta 1924 12 19 pakeitus Pavolgio vokiečių autonominės srities (įkurta 1918) statusą. Ribojosi su Saratovo, Stalingrado sritimis ir Kazachijos Autonomine Sovietų Socialistine Respublika. Sostinė Engelsas. 28 800 km² ploto teritorija buvo suskirstyta į 22 kantonus. 1939 gyveno 605 000 žmonių, 60,5 % jų buvo vokiečiai, čia 18 a. antroje pusėje įsikūrusių vokiečių kolonistų palikuoniai. Vokiečių kalba buvo oficiali valstybinė kalba; šia kalba buvo mokoma mokyklose (ir aukštosiose), veikė vokiečių teatrai, buvo leidžiama daugiau kaip 20 vokiečių laikraščių.
1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui Pavolgio vokiečiai, apkaltinti kolaboravimu su Vokietijos valdžia ir kariuomene, 1941 08 28 J. Stalino dekretu buvo ištremti į Kazachiją ir Sibirą. 1941 09 07 respublika buvo panaikinta, jos teritorija padalyta ir perduota Saratovo (15 kantonų) ir Stalingrado (7 kantonai) sritims. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1964 08 28 įsaku kaltinimas Pavolgio Vokiečių Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos vokiečiams buvo atšauktas kaip nepagrįstas, bet respublika nebuvo atkurta. Tik nedidelė dalis Pavolgio vokiečių grįžo gyventi į buvusios respublikos teritoriją. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio pabaigos daug Pavolgio vokiečių repatrijavo į Vokietiją.